Galit net pagalvot, kad mes specialiai suplanavom šią naujieną (jų bus ir daugiau) ant lentynos „išstatyti“, kai praėjusį savaitgalį taip negailestingai buvo atšauktas vasaros laikas ir staiga – bum – ilgi vakarai kaip iš giedro dangaus į namus nukrito.

Mūsų su Domu ir Chocolate Naive bičiulystė šiais metais vėl rožine spalva puikuojasi. Šokoladas karštas – aukščiausios kokybės, rankų darbo, iš Giedraičių šokolado manufaktūros vėl jus ir mane džiugins. Aš jau beveik baigiau visas praėjusių metų atsargas ir esu stabiliai apsistačiusi skardinėmis dėžutėmis, kuriose nuguls sagos, perlinės kruopos ir kiti birūs bei nuosavų namų reikalaujantys produktai.

Naujienų naujiena  - švelnus, saldus, riešutinis šokoladas. Riešutai ir šokoladas yra vienybė, yra toks angliškas išsireiškimas match made in heaven – tikrai taip. Ir jei praėjusiais metais skrudinom, karamelizavom ir kitaip riešutus barstėm į karštą šokoladą, tai šiemet – vualia: riešutinis karštas šokoladas.

Kodėl taip? Šis produktas yra atsisukęs veidu ne tik į tikruosius šokolado mylėtojus, kurie dėmesingai koncentruojasi į šokolado poskonius ir gelmę, bet ir į tuos, kurie tiesiog mėgsta šokoladą, pavyzdžiui, vaikai. Aš vis prisimenu vienos moters komentarą: „mums karštas šokoladas patiko, bet vaikams – nelabai“. Tikrai, kartokas ir gilus juodojo šokolado skonis vaikams gali būti truputį per daug, bet mažuosius gurmanus auginkime nuo mažų dienų, tai kodėl negali būti kokybiškas gilus šokoladas su riešutiniu švelnumu? Štai tokia užduotis ir mintis mano buvo iškelta, o Domas su entuziazmu užsidarė savo šokoladinėje manufaktūroje ir išgrynino receptą: kiek riešutų, kiek cukraus, kad skonis būtų toks, kokio reikia.

Pirmieji mėginiai buvo dar pavasarį. Tada gavau VISĄ DĖŽĘ šokolado garbanų… Griebiau ir aš, ir Bronė – tiesiog pilnomis rankomis, toks skanus jis mums buvo. Taigi, jį tereikia ištirpinti karštame piene, ir viskas! Tirštumą, kaip visada, geriausiai reguliuoja pasirinktas skystis – pienas ar grietinėlė. Mūsų su Domu nuomone, papildomai cukraus nereikia, bet… ne nuodėmė ir jo įberti. Šaukštelis tamsaus cukraus dar labiau paryškina malonius poskonius.

Juodasis – tikrasis, kaip ir praėjusiais metais, išlieka aukščiausios kokybės šokolado standartu Lietuvoje. Ir taškas.

Šitie skanėstai yra skirti dalintis, pradėti ar pabaigti jūsų vakarus kartu, ar būtumėte dviese, ar aštuoniese. Visada sakiau, kad man svarbu prisidėti prie tokių produktų kūrimo, kurie kviečia ir skatina būti kartu. Tai man yra didžiulis pasitenkinimas.

Kaip ir praėjusiais, taip ir šiais metais, mūsų šokoladas palaiko TV3 „Išsipildymo akciją“.

Aišku, nuotraukoje jau pastebėjote naują pakuotę ir pailgą, kartoninę dėžutę – susmaguriavus šokoladą bus puiki vazelė džiovintoms gėlėms ar toms pačioms kruopoms laikyti. Mėgaukitės ir dalinkitės, būkite kartu.

Na o pabaigai – receptai, kaip gi be jų.

The post Skaniausias šokoladas vaikams ir draugams appeared first on Beatos virtuvė.

Jūs mane žinote – žengiu žingsnį naują tik tada, kai tikiu tuo, ką darau. Tas pats galiojo ir mano naujoje istorijoje su Obelių rapsų aliejumi. Perskaičiau daugybę informacijos apie rapsų aliejų, pakalbėjau su mitybos specialistais, paskambinau pažįstamiems virtuvės šefams. Šįkart net pasitariau ir su savo anyta, kuri visą gyvenimą, kaip ir kiti britai, kepimui naudoja rapsų aliejų. Ir viso to pasėkoje nusifilmavau Obelių rapsų aliejaus klipuose, kurie siekia pakeisti lietuvio požiūrį į rapsų aliejų.

Kodėl reikia keisti? Ogi todėl, kad mes vis dar įsitikinę, jog kepimui geriausias yra saulėgrąžų aliejus, kurį mūsų tėvai naudoja nuo tada, kai pakeitė mūsų senelių kepimui naudotus kiaulienos taukus.  Nesupraskite manęs klaidingai, neturiu nieko prieš saulėgrąžų aliejų, bet kodėl mums, kaip italai ar ispanai didžiuojasi savo kraštuose užaugintų alyvuogių aliejumi, nesididžiuoti savo kraštuose užauginamų rapsų aliejumi?? (Jei nežinojote, Lietuvoje auginamos saulėgrąžos aliejui spausti netinka, tad aliejus atkeliauja iš Rusijos, Ukrainos ar net Argentinos…)

Ar žinojote, kad rapsų aliejus yra vienas vertingiausių iš visų aliejų. Jis ypač rekomenduojamas šiaurinių kraštų gyventojams, nes jo sudėtyje yra nepakeičiamų polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių žmogaus organizmas pats negamina ir gauna tik su maistu.

Aš, prisipažinsiu, to irgi nežinojau – tik prieš gerą mėnesį mane pasiekė ši informacija. O dar įdomiau, kad omega derinys rapsų aliejuje panašus kaip ir alyvuogių, tačiau rapsų aliejus labiau tinkamas kepimui, nes jo degimo temperatūra aukštesnė. Aišku, atsiras tvirtinančių, kad kepimui labiausiai tinka ghee sviestas, kokoso arba palmių aliejus, bet kiek iš mūsų tai gali įpirkti? Dar kitas baubas – GMO, t.y. genetiškai modifikuoti rapsai. Bet juk visoje ES draudžiama auginti genetiškai modifikuotus rapsus, taigi iš kur kilę tokie teiginiai?

Tiesą sakant, nepatingėjau ir surinkau labiausiai paplitusius mitus apie rapsų aliejų ir apie juos pakalbėjau su nuostabia savo srities profesionale Dainora Gruzdiene, Kauno technologijos universiteto Maisto produktų technologijos katedros daktare ir docente. (Oi kiek ji įdomių dalykų man pripasakojo, reikės labiau man kada pasidomėt aliejų gausybe…)

Interneto platybių mitas: Rapsų aliejus yra daugiausiai toksinų turintis aliejus. Rapsų aliejus nuodingas ir didina vėžio riziką, nes laukinis rapsas yra labai toksiškas ir nuodingas. Jis yra piktžolė ir jokie vabzdžiai jo neliečia, nes jis turi mirtinų nuodų - erucic acid (erusik riebalinė rūgštis). O dabartinių žemdirbių auginamas rapsas ir yra išvestas iš toksiško laukinio rapso.

Dainora: Reikia pamiršti tą eruko rūgštį, gandai apie tai yra paremti pusšimčio metų senumo tyrimais apie technininį rapsų aliejų. Šiuo metu Lietuvoje perkamos tokios motininės rapsų veislės, kuriose leidžiamas eruko rūgšties kiekis – ne daugiau 2 proc., tačiau realiai nesiekia ir 1 proc. Taigi šiuo klausimu galime būti visiškai ramūs. Jei būtų kitaip – tokiu aliejumi tikrai nebūtų leidžiama prekiauti.

Mitas: Rapsų aliejaus etiketėmis negalima tikėti, nes visi rapsai yra genetiškai modifikuoti.

Dainora: Mane stulbina tokie teiginiai – nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungoje genetiškai modifikuotų augalų auginti negalima. Galbūt čia painiojama genetika su selekcija? Selekcijos būdu išvesti rapsai yra visiškai nekenksmingi žmogui. Selekcijos būdu eruko rūgštis buvo pakeista kita, žmogui naudinga oleino riebalų rūgštimi, kuria pasižymi alyvuogių aliejus.

(Beje, genetiškai modifikuoto rapsų aliejaus Lietuvos rinkoje nerasta, tai patvirtina Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute atlikti tyrimai).

Mitas: Rapsų aliejus netinka kepimui, nes kaitinant susidaro kancerogenai.

Dainora: Atvirkščiai rapsų aliejus tinkamiausias kepimui aliejus, nes jo aukšta degimo temperatūra. Kiekvienoje namų virtuvėje turėtų būti dviejų tipų aliejus – rafinuotas ir nerafinuotas. Rafinuotas rapsų aliejus yra universalus, nes yra neutralaus skonio ir aromato, turi aukštą degimo temperatūrą. Na o nerafinuoti aliejai, tokie kaip, pavyzdžiui extra virgin alyvuogių aliejus, yra tinkamesni salotoms, padažams ir kitiems šaltiems patiekalams. Jo geriau nekaitinti ir vartoti šaltą, nes ten esančios mums svarbiausios medžiagos – vitaminai A, E, D ir Omega rūgštys yra karščiui neatsparios.

O štai čia kelis mano blogo skaitytojų komentarus paprašiau pakomentuoti Obelių rapsų aliejaus Pardavimų vadovės Gražinos Žitkauskienės.

 Mano blogo skaitytojas rašo: „Ne visas Lietuvoje parduodamas rapsų yra lietuviškas. Tarkim, Obeliu aliejaus rapsu sviesto skonio kilmes salis – Vokietija, „Maxima Favorit“ rapsu aliejaus salis ta pati – Vokietija; Golden Oil rapsu aliejus – is Rusijos; Obeliu rapsu aliejaus kilmes salis – Estija. Rafinuotas rapsu aliejus „Vilnius“ – kilmes salis – Lietuva, nors to paties aliejaus su karotinu kilmes salis – Estija. Taigi bukime atidus ir neapsigaukime. Ne viskas lietuviska, kas rapsiska…“

Gražina: Obelių rapsų aliejus yra spaudžiamas iš Lietuvoje išaugintų rapsų. Pats spaudimas ir rafinavimas atliekamas moderniausioje rapsų aliejaus gamykloje Estijoje. Norime pabrėžti, kad į Estiją rapsai išvažiuoja tik todėl, kad tai yra vienintelė rapsų aliejaus gamykla Baltijos šalyse, kuri atitinka Europos kokybinius reikalavimus. Nei viena Lietuvoje veikianti aliejaus spaudimo ir rafinavimo gamykla negali užtikrinti tokios aukštos kokybės. O dėl kitų gamintojų siūlomo rapsų aliejaus kilmės šalies ir kokybės atsakyti negalime.

Dar vienas komentaras: Niekada negali žinoti, iš kokių rapsų aliejus išspaustas. Jei išspaustas iš švarių, išvalytų, genetiškai nemodifikuotų, mažai eruko rūgšties turinčių rapsų – tokį aliejų vartoti esą sveika. Iš kur žinoti, iš kokių rapsų spaudžiamas aliejus?

Gražina: Mes turime sertifikatus, kad aliejus spaudžiamas tik iš genetiškai nemodifikuotų (tokių ES net neleidžiama auginti), eruko rūgšties neturinčių, selekcijos būdų išvestų ir išvalytų Lietuvoje užaugintų rapsų. Kadangi Obelių rapsų aliejus spaudžiamas mūsų regione (pas brolius estus), jis pas mus atkeliauja ir yra supilstomas ypač šviežias. Aliejus atvažiuoja mažomis partijomis, atidžiai kontroliuojama jo kokybė, todėl jo galiojimo laikas yra mažiau nei vieneri metai.

Komentaras: Kad rapsų aliejų būtų įmanoma vartoti mastui, jis turi būti labai rafinuotas (perdirbtas, filtruotas), dažnai naudojant įvairius pavojingus chemikalus ir tirpiklius, nes kitaip jis būtų labai neskanus.

Gražina: Visų pirma yra rafinuojamas tik pirmojo spaudimo aliejus. Taigi jokie tirpikliai procese tikrai nėra naudojami. Pats rafinavimas yra atliekamas moderniausioje Baltijos šalyse skandinavų įrengtoje gamykloje ir aliejus tikrai atitinka aukščiausius reikalavimus. Be to, mes nuolat atliekame laboratorinius tyrimus ir tikriname kiekvienos partijos kokybę,  Obelių rapsų aliejus neturi jokių priemaišų. Tai yra patvirtinta (ir pastoviai kontroliuojama) LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos.

Mielieji, jei dar turite klausimų apie rapsų aliejų, prašau užduokite juos – Dainora ir Gražina jums į juos atsakys.

The post Apie daugiausiai diskusijų keliantį aliejų – rapsų aliejų appeared first on Beatos virtuvė.

Vieną dieną sulaukiau pasiūlymo iš mano švaros draugų Probiosanus įsileisti į savo virtuvę rimtus specialistus, kurie atliktų  virtuvės mikrobiologinius tyrimus!!! Paprastai tariant, kaip tartų tokie žmonės kaip aš, kuriems chemija ir biologija…na…nėra didelio susidomėjimo sritys, gavau pasiūlymą ištirti ir išsiaiškinti kokios vietos mano virtuvėje yra labiausiai užterštos! Na, kaip savo virtuvės šeimininkei, anokia čia garbė ta nešvara girtis ir dar visiems rodyti, bet gi ir įdomumas iš kitos pusės spaudė, va taip profesionaliai viską išsiaiškinti, išvadas padaryti ir jums papasakoti. Nes ne kiekvienam tokia galimybė pati į namus ateina.

Taigi šiek tiek suglumusios tyrimams buvo išsatytos šios virtuvės pažibos: medinė pjaustymo lentelė, kriauklė ir jos vidus, virtuvės stalas, medinės virtuvės grindys, šiukšlių dėžės dangtis, indaplovė, medinis stalviršis, indų kempinėlės lėkštelė ir viryklės paviršius.

Labai susikaupusią tyrimų dieną mano virtuvėje sukiojosi mikrobiologai Evelina ir Kęstas.

Jie kaip ir dera tokiems mokslininkams, labai kruopčiai ir atidžiai rinko taršos įrodymus: steriliu vatos krapštuku braukė zigzagais paviršius, iš pradžių nevalytus, vėliau nuvalytus  ir tai, ką pribraukė – dėjo į mėgintuvėlius. Mėgintuvėlius gabeno į laboratoriją, perkėlė ir sėjo tokiose mažose stiklinėse lėktšelėse, vardu Petri ir sau šiltai laikė +37 laispnių temperatūroje apie parą.

Na, po tokių šiltų atostogų dygo, pridygo gėrybių Petri darželiuose. Štai vieną jums rodau – iš medinio paviršiaus šalia kriauklės tyrimų lauko. Tai tos nesimpatiškos, balkšvos struktūros – ne kas kitas, o bakterijos, stafilokokai ir visokios ten bacilos, gali atsirasti ir grybelių. Skamba ir atrodo labai bauginančiai, bet mokslininkai nuramino, kad pavieniai šie mikrobai gal ir nėra pavojingi, bet užleidus virtuvę – jų gali  privisti tiek, kad pradės kelti rūpescius mūsų higienai ir sveikatai.

Visi tyrimų rezultatai buvo suvesti ir apibendrinti, ir man pateikti. Labai apsidžiaugiau išgirdusi, kad tarša mano virtuvėje mažesnė, nei kitose tirtose, mat nuo reguliaraus valiklių su gerosiomis bakterijomis naudojimo jau susidaręs apsauginis sluoksnis.

Taigi skelbiu labiausiai užterštų vietų virtuvėje dešimtuką ir labai mokslines išvadas bei patarimus prevencijai. Iš karto prisipažinsiu, kad ir mane, ir tyrėjus labiausiai nustebino ponios indaplovės padėtis – gana aukštoka tokiame reitinge.

10 vieta – Virtuvės stalas

 Nuvalius paprastais valikliais, ant virtuvinio stalo paviršiaus lieka nežymus kiekis bakterijų. Tačiau ši švara trumpalaikė – po valgio ruošimo arba pietų, stalo paviršius pasidengia dideliu kiekiu įvairių bakterijų.

9 vieta – Medinės virtuvės grindys

Ant medinių virtuvės grindų paprastai bakterijų netrūksta – į mikroskopinius tarpelius, medienos įtrūkimus patenka ruošiamo maisto likučių, ten kaupiasi drėgmė, tad bakterijoms tarpti medinės grindys patogi vieta. Mano virtuvėje buvo pastebėtas nuolatinis „gerųjų“ probiotinių bakterijų sluoksnis, neleidžiantis smarkiai plisti kitoms bakterijoms.

8 vieta – Medinė pjaustymo lentelė

Ant medinės pjaustymo lentelės bakterijų rasta tiek po jos naudojimo, tiek po valymo. Medis pažeidžiamas ant jo pjaustant, atsiranda mikro-įpjovų, kuriose esant maisto ir drėgmės, sukuriamos tinkamos sąlygoms bakterijoms įsitvirtinti ir plisti. Remiantis užsienio tyrimų duomenimis, kai kurios medienos rūšys gali veikti antibakteriškai, o palyginus plastikines ir medines pjaustymo lenteles, negaunama didelių skirtumų mikrobiologinio užterštumo aspektu. Bakterijas nuo medinio paviršiaus galima pašalinti kruopščiai plaunant karštu vandeniu ir tinkamais plovikliais. Taip pat, net nerekomenduojama , o tiesiog būtina tos pačios lentelės nenaudoti žalios mėsos ir kitų produktų.

7 vieta – Viryklės paviršius

Stiklinis viryklės paviršius dažnai įkaista, todėl nors čia gali pakliūti įvairių maisto medžiagų, tačiau mikrobiologinis užterštumas nėra didelis. Po valymo pobiotiniu valikliu ant viryklės matomas aiškus „gerųjų bakterijų“ sluoksnis, kuris išlieka ir po antrojo naudojimo, todėl apsunkinamas kitų bakterijų augimas ir dauginimasis.

6 vieta – Kriauklė

 Dėl šiltos, nuolat drėgnos ir maistingos terpės bakterijų kiekis kriauklėje labai didelis. Tekantis vanduo ir plovikliai bakterinį užterštumą sumažina, tačiau po kiekvieno kriauklės naudojimo, jų atsiranda vėl ir vėl.

5 vieta – Šiukšlių dėžės dangtis

Šiukšlių dėžės dangtis neabejotinai užterštas įvairių rūšių bakterijomis. Todėl svarbu reguliariai išmesti šiukšles ir neleisti maistui jose ilgai gesti. Dar viena gera išeitis – naudoti mechanines šiukšlių dėžes, kurios atidaromos koja. Valymas pobiotiniais valikliais ant dėžės dangčio leistų sukurti fizinę apsaugą – mikrobiologinį sluoksnį.

4 vieta – Indaplovė

Indaplovė – dar viena palanki terpė bakterijų augimui. Mėginiai imti nuo indaplovės vidinių dalių, tačiau greičiausiai jų lieka ir ant išplautų indų. Plaunant bent vieną kenksmingomis bakterijomis užterštą indą, kyla pavojus užteršti visą sistemą ir bakterijas persėti ant kitų indų. Pavojus atsiranda ir laikant prikrautą indaplovę kelias dienas, kai bakterijos ant maistu padengtu indų gali nestabdomos augti ir daugintis. Galimas problemos sprendimo būdas – paliekant indus indaplovėje ilgesniam laikui, rekomenduojama juos prieš tai lengvai perplauti, pavyzdžiui, probiotiniu indų plovikliu.

3 vieta – Indų kempinėlės lėkštelė

Tai kas rasta indų kempinėlės lėkštelėje, neabejotinai atspindi ir pačios kempinėlės bakterinį lygį. Priklausomai nuo to, su kokiu indų plovikliu plaunami indai, skiriasi ir kempinėlės užterštumo lygis. Virtuvėje esant „gerųjų“ probiotinių bakterijų, kitų bakterijų kiekis yra mažesnis. Naudojant įprastą indų ploviklį – bakterinis užterštumas žymiai didesnis. Kempinėles rekomenduojama dažnai keisti, o dezinfekuoti galima virinant  arba pasitelkiant probiotinius valiklius.

2 vieta – Medinis stalviršis šalia kriauklės

 Medinis stalviršis šalia kriauklės dažnai šlapinamas plaunant indus, todėl dėl šiltos, nuolat drėgnos ir maistingos terpės  bakterijų kiekis taip pat didelis. Išeitis – dažnesnis valymas ir bandymas sukurti apsauginę mikrobiologinę plėvelę, naudojant probiotikų galias.

1 vieta – Kriauklės vidus

 Kriauklė yra nešvariausias “baldas” virtuvėje. Kempinėlė – nešvariausias daiktas kriauklėje, tačiau labiausiai bakteriškai užteršta vieta yra šalia kriauklės nutekamojo vamzdžio prieigų, kur susirenka visi nešvarumai. Išeitis – kaskart po naudojimo kruopščiai išplauti sietelį, kur susirenka maisto liekanos, ir nutekamosios angos prieigas.

Tai vat, mielos šeimininkės, tokios tokelės. Rodos labai nieko naujo, bet tiesa kaip ant delno. Ir ne tam, kad akis badytų ar gasdintų, o tam, kad žinotume kur, su kuo ir kaip kovoti. Idant savo šeimos sveikatos ir gero jausmo  švariuose namuose. Valikliais  su gerosiomis bakterijomis jau senokai prekiauja Bronelė , prekiauja ir Probiosanus ir jų jau tikrai esti didžiosiose maisto parduotuvėse.

The post Mano virtuvė mėgintuvėliuose arba kur gi bujoja bakterijos appeared first on Beatos virtuvė.

Na va aš ką tik grįžau iš Portugalijos, kur naujais skoniais ir atradimais tikrai neblogai pagardinau savo kasdienybę. Tikiuos užteks iki pavasario, o gal ir ne… Vyliuos, kad dar šiandien prisėsiu ir surašysiu bent dalelę to, ką ten patyriau ir jau ryt pasidalinsiu su jumis.

O kol kas dalinuosi dar prieš kelionę ruoštais šaldytuvo atradimais. Kada gi daugiau, jei ne vieną tamsiausią metų mėnesį patyrinėt savo šaldytuvo turinį??

Štai visai neseniai mano šaldytuvą papildė puikus siuntinukas iš Kėdainių su „Daumantų“ naujienomis. Kai gaunu ką nors naujo, tai iškart griebiuosi išmėginti. Žinoma, aš nesakau, kad pradėtumėte majonezą šaukštais kabinti, atvirkščiai – linkėčiau jį vartoti su didesne meile ir atidumu, visai nereikia kiekvieno patiekalo skandinti majoneze, pradedant burokėlių mišraine ir baigiant kepta duona. Bet nesimaivysiu – mano šaldytuve majonezo visada yra.

Na gal grįžkime prie siuntinuko iš Kėdainių. Jis mane pasiekė kartu su tokiu laiškeliu:

„Leisk tau, Beata, pristatyti daugiavaikę „Daumantų“ pagardų šeimą. Tai Algio (taip, taip čia tas pats Algis, su kuriuo virėme naminį pomidorų padažą) sugalvoti ir su meile pagaminti aštuoni padažai.  Kaip ir šeimoje, jie rungiasi, maištauja, išdykauja, vienas kitą myli ir kartais skriaudžia labai.

Visų numylėtasis ir subtilusis -  „Baltasis“, su juo nuolat lenktyniaujantis ir besiginčijantis  neformalusis lyderis – „Rausvasis“, šiek tiek nesukalbamas kaip paauglys  – „Svogūnų laiškų“, labai atsakingas ir geranoriškas  vyresnėlis „Hamburger“, gana kandus ir aitrus per šventes linkęs pasipuikuoti – „Krienų“, beveik nevaldomas, aštriai mėgstantis pasisakyti  -   „Čili“  ir du jaunėliai: visus užjaučiantis ir labai malonus „Medaus“  bei visur suspėjantis, solidus ir teisingas  „Balzamico“.

Žodžiu, šeima tikrai daugiavaikė, tad pirmiausiai paragavau naujienų. 

„Medaus”. Na čia tai jau tikrai labai klasikinis ir patikrintas derinys, net ir mano bloge vienas pirmųjų receptų sulaukusių didelio aplodismentų kiekio buvo višta garstyčių ir medaus padaže. Lygiai taip pat šis derinys tiesiog pirmom natom groja prie lašišos švediškai. Aš, tiesą sakant, tuoj pat pamėgau šitą Daumantų pagardų šeimos atstovą ir spėjau jį daug kur pritaikyti. Na žinote, kai lieka iš vakaro keptos vištos, dar pridedu agurko, obuolių, salierų, šiek tiek citrinos sulčių ir pabaigai „Medaus” padažo, nu taigi fantastiškas greitas palapnojimas gaunasi… Dar esu kepusi morkas orkaitėje naudodama šį padažą. Reikia maždaug pusės kilogramo šiaudeliais pjaustytų morkų, poros šaukštų „Medaus” padažo, vos vos šviežio čiobrelio, druskos, pipirų ir rezultatas – maloniai salsvos traškios morkos.

„Balzamico” – pats skysčiausias, gal todėl ir greičiausiai dingo iš mano šaldytuvo… Man ypač patiko jį naudoti tiesiog kaip morkų ir kopūstų salotų gardintoją. Beje, ar pajutote, kaip pasikeitė metų laikas? Ar jums, kaip ir man, vis mažiau norisi žalių lapų ir vis labiau traukia prie šiltų sriubų, morkų, kopūstų ir kitų šakniavaisių? Tai va gan intensyvaus balzaminio acto ir garstyčių skonio „Balsamico” su vos juntamu ciberžolės prieskoniu  yra ryškus pagardas ir šakniavaisių salotoms.

„Čili”. Šito gero po nedaug, nes aštrus jis iš esmės. Tikrai aštrus, net man mėgstančiai aštriau. Štai kokį gerą grietinės dipą padariau: „Čili” šaukštelis, liesos grietinės trys šaukštai, citrinos sulčių, šiek tiek druskos – pats tas morkom ar agurkams padažyti. Šiaip šis sakyčiau ilgiausiai grojantis, nes tikrai solidžiai aitrus.

O jūs kuo gardinate savo kasdienybę, kai jau visai nusibosta tie patys dalykai virtuvėje? Ko griebiatės? Kur ieškote įkvėpimo? Pasidalinkite ir pas vieną iš jūsų iškeliaus štai ši daugiavaikė Daumantų pagardų šeima – užteks ir jums, ir giminėms, ir gal net kaimynams!

The post Naujais skoniais gardinkim valgius kasdienius ir gyvenimą appeared first on Beatos virtuvė.

Šis ruduo – pirmas mano šeimai Lietuvoje. Iš tiesų tai jis buvo visai ne toks, kokiu gąsdinau savo vyrą Tomą… Sakiau jam, kad braidysim po purvą, ledinę šlapdribą ir vėją, o čia prašau – dažniau saulė įsiteikti mums mėgino!

Gal nebesikartosiu jums, koks gėris man yra keturi ryškūs metų laikai. Va ilgi tamsūs rudens ir žiemos vakarai taip ir vilioja nebesitrankyt po pasaulį, o užsiimti mielais dalykais namuose – pagulėti ilgai vonioje su knyga, išsikepti su vaikais meduolį ir aplieti jį glajum ar tiesiog iškuopti vieną kitą namų kertelę…

Aš pati rudenėjant kaip seniai nematytų bičiulių ilgiuosi virbalų. Nu jau nieko nėra maloniau už susirangymą sofoje ir tą meditaciją su virbalais… Bronelė vis patraukia mane per dantį klausdama – ką gi jau šiemet numezgiau, nes vis tuo mezgimo pomėgiu, kai tik kalba išeina, giriuosi. Kaip čia pasakius… Vyro ir vaikų raštuotais megztiniais neaprėdžiau ir pati dar megzto palto skvernais nemuojuoju, bet va jau kokią pusę šaliko tikrai įveikiau…

Dar vienas reikalas, kurio stengiuos neužmesti yra namie pagamintų dovanų ruošimas. Kiek jau išgaliu stengiuosi suplanuoti savo laiką ir dovanas paruošti iš anksto, ramiai ir su gera energija (oi kaip tai išvaduoja nuo karštligiško lakstymo po parduotuves).

Savo užrašinėje susidarau sąrašiuką kam kokių sausainių norėčiau iškepti ir padovanoti, kam kokią uogienę ar egzotišką pagardą išvirti, o kam kokių riešutų paskrudinti ar savo išrastą ir pamėgtą prieskonių mišinį pagaminti. Tikrai nesakau, kad spėju viską, ką suplanuoju, bet tas dovanų ruošimas tikrai ne ką mažiau malonus nei dovanų gavimas…

Ne pirmus metus jau pastebiu, kad didžiausio išskirtinumo mano naminėms dovanoms suteikia drąsiai ir kūrybiškai panaudoti prieskoniai – ar tai būtų anakardžiai pagardinti kariu, ar džiovintų vaisių pagardas su kalendra, kardamonu, imbieru ir aitriąja paprika… Arba vanilės ankštis – kiek daug ji gali nuveikti! Ankštį į cukrų šast, palaikei keletą dienų – ir štai naminis vanilinis cukrus į puošnius butelaičius dovanų. O vėliau dar tą pačią ankštį įmeti į stalčių su dovanų maišeliais pernakvot – koks malonumas dovaną tokiame kvapniame maišelyje gaut…

Kada daugiau, jei nekuriant dovanas, duot valią savo fantazijai ir kūrybiškumui! (Aišku, prieš dovanodami paragaukite, ar rezultatas maloniai stebina gomurį…) Ir rinkdamiesi prieskonius nesistenkite nusipirkti kuo daugiau. Geriau jau pirkite kokybiškesnius, kvapnesnius, kad jie būtų tikri grynuoliai, be nereikalingų stiebelių, šakelių ar lukštelių. Aš šiais metais savo kalėdines dovanas patikėsiu “Kotanyi” prieskoniams, nes jų kokybė ir kvapnumas dar nė karto manęs nenuvylė (jau apie tai esu rašiusi savo bloge )

Dar vienas džiuginantis ilgų vakarų reikalas – šventiniai apelsinai, kuriuos smagu gvazdikėliais kaišyti ir raštais marginti. Tokiais apelsinai ir namus papuoši, ir draugams padovanosi.

Žodžiu, galima vardinti be sustojimo, ką galima tais tamsiais, bet visai neniūriais vakarais nuveikti. O kam jus įkvepia vakarai praleisti namuose? Pasidalinkite ir į jūsų namus atkeliaus jau šventėmis kvepiantis ir tikrai didelis „Kotanyi“ prieskonių rinkinys (dovanoje bus 6 malūnėliai: juodi pipirai, aštrus čili, karis (mano mėgstamiausias), provanso žolelės,  jūros druska, karamelė-vanilė kavai ir desertams). Ir dar šie malūnėliai bus su dvigubo malimo mechanizmu, tai galėsit malti stambiau arba smulkiau – kaip tik panorėsit!

The post Kuom kvepia ir kam jus įkvepia ilgi vakarai? appeared first on Beatos virtuvė.

Mielos mamos ir tėčiai, nežinau kaip jūs, bet aš svajoju, kad mano skaitymas su vaikais būtų ilgas ir ilgas… Kažkaip tas laikas sugeba lyg pro pirštus subėgti į kriauklę, viens du ir jau nebelieka laiko skaitymui ilgiausiam, nes reikia gesinti šviesąs ir linkėtis saldžių sapnų. Juk geras išsimiegojimas mažiems ir dideliems yra svarbus pamatas ant kurio statom kitą dieną.

Jei aš anksčiau galėdavau po keletos valandų pamiegojimo „atsikeli ir varai”, tai dabar oi ne – man reikai miego, o vaikams jo reikia dar labiau. Nuo miego grižkime prie knygų. Mano vaikai turi skirtingą potraukį knygoms – Jurgis įsigudrinęs skaito po penkias plonutes knygutes iš karto (na tokias visai mažutes), o Izabelė – meiliau piešia nei skaito. Juk ne visi vaikai šimtu procentų pasiruošę paskęsti knygose ir dėl to nereikia, manau, pergyventi. Manieji turi išties labai daug knygų, nes aš gausiai jas kaupiu ir dar dovanų gaunu ir taip lentynose bei prie vaikų lovų rikiuoju.

Štai neseniai į rankas iš kone gausiausio vaikiškų knygų leidėjo “Nieko Rimto” papuolė ir dar viena “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas” – tokia solidi ne tik savo apimtimi, bet ir viskuo kas yra šalia – klasikine istorija, atpažįstamais ir kiekviename mūsų gyvenančiais veikėjais (na kam gi nepritrūksta drąsos, kaip liūtui ir kam nesvarbi draugų parama tais vingiuotais gyvenimo etapais), ypatingos nuotaikos iliiustracijomis.

Jau visiškam aiškumui – kuris gi neatsimenate Geltonų plytų kelio, mergaitės Dorotės ir jos draugų.. Man iš karto Keistuoliai ir Ilona Balsytė prieš akis bei jų šios istorijos interpretacija, su ja juk užaugome mes ir auga dabar mūsų vaikai.  O istorijos dainos, kaip kokios patarlės vis panaudojamos mūsų kasdienybėje. Kad ir – tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti…

Knygos iliustracijos klasikinės, tikros ir skleidžia tokią ypatingą vintažinę nuotaiką. O gal jos labai Kalėdinės – tikrai, šiuo metu jau viskas nusidažo Kalėdomis!

Iliustracijos neliko gražiomis tik mums, o jų dailininkas Robertas Ingpenas buvo labai apdovanotas H.K. Anderseno medaliu, kuris savo verte meno pasaulyje nenusileidžia Nobelio premija!!! Tokiu medaliu pažymimos tikrai ne visos, o tik pačios geriausios knygos vaikams. Visą jų seriją, vadinama Anderseno vardu, galite apžiūrėti šiose lentynose.

Man ji svarbi ir todėl, kad atlieka paramos misiją – dalis už knygą surinktų lėšų bus skirta A.Adamkienės labdaros ir paramos fondui, už kurias bus nupirkta knygų kaimo vietovių ir vaikų namų bibliotekoms.

Man net kilo mintis, kad tai knyga dovana – sau, artimam ir kitam. Labai plačiąja prasme – nes skaitymas sau ir vaikams visada yra dovana, nes dovanoti prasmingą knygą – jau yra dviguba dovana, o dar ją dovanojant kitam, prisidėti prie paramos – jau dovanų dovana. Man atrodo, kad “Nuostabusi Ozo šalies burtininkas”  tokia knyga, kurią galima turėti savo lentyvnoje šimtą metų, ir ją skaityt mažam ir dideliam visada bus aktualu. Smulkmena, bet išduosiu, kad man labai patinka didelės knygos su per vakarinį skaitymą įveikiamais skyriais – kad tos vakarinės dovanos vaikams būtų sumatuotos ir skaniai suskaitomos.

Viena sau tokiais knygos lobiais nesidžiaugsiu. Tikrai noriu ir galiu pasidalinti. Parašykite kokia knyga iš vaikystės Jums yra ar būtų dovana ir viena iš trijų knygų „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ pasieks jūsų namus dar iki Kalėdų.

The post Knyga kaip dovana – sau, artimam, kitam appeared first on Beatos virtuvė.

Man tikrai patinka Kalėdos. Jausmas juk tikrai būna kitoks nei laukiant Žolinės ar Naujųjų metų, su niekuo nesulyginimas ir ypatingas. Tegul būna jos pačios geriausios. Dabar aš kiekvieną vakarą deginu žvakes visokiausias ir džiaugiuosi gražiomis žvakidėmis. Sujungiu visas girliandas, o savaitgalį ir židinį užkuriam. Taip paskendus sofoje galiu visus vakarus leisti. O kalėdinių dainų klausausi vis dažniau,  mano Izabelė turi tokį rinkinį, tas melodijas leidžia kuo garsiausiai, norėjau leisti jau spalį, bet liepiau laukti gruodžio. … Nežinau, kam jos gali nepatikti.

Man šios Kalėdos bus ne mažiau ypatingos nei prieš tai visos buvusios. Nėra tų, kurios buvo, ir nėra tų, kurios bus, yra tos, kurios yra dabar.

Štai, prašau, jums mano kalėdinis TOPAS:

VISŲ SVARBIAUSIA

Vienas ir pagrindinis reikalavimas yra ramus nusiteikimas. Dievas neslypi detalėse, nėra svarbu pasinerti į tobulą dovanų supakavimą ir pasiruošimus, Dievas slypi aplinkui ir visur. Ramybė ir geras jausmas svarbiausia. Kaip tai padaryti? – Grybauti gerus dalykus. Kaip eitumėt į mišką baravykų. Štai kokia graži kepurė, kokia maloni mergina, koks paslaugus pardavėjas, kokie gražūs apelsinai. Grybaukite gerą jausmą, rinkite jo visą pintinę. Tai aišku, kad kamščiai ir grūstys, ir nežinau, ką pirkti, ir visur manęs reikia, ir viską reikia padaryti. Spės, palauks, viskas bus gerai..

Ir štai mano kalėdinis TOP:

-          Last Christmas I gave you my heart  – Na kaip be šito hito??? Atsimenu, puošiam Kūčių eglę, o per MTV (mano tėtis vienas pirmųjų satelitą ant namo užsikėlė)  plyšauja daina, kuri stabiliai skamba per mano Kalėdas daugiau nei dvidešimt metų. Ir George yra mano sūnaus vardas… Cha, cha, cha, kas galėjo pagalvoti.

-          Ką kalba gyvuliai? Man visada patikdavo visi burtai ir užminimai. Kūčių vakaras su šeima yra šventas. Tik kartą per metus tų koldūnų su aguonomis ir aguonų pieno ragaujam.

-          Tarp Kalėdų ir Naujųjų visada užsibrėžiu planus, siekius ir norus kitiems metams. Kai būdavom Kėdainiuose, mes su sese išbėgdavom į lauką juokais paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Niekada negirdėjau, kad šunys lotų iš Anglijos pusės, bet va…  Būkite atviri naujovėms, niekada nežinom, ką mums kiti metai atneš.

-          Mandarinai ir karštas vynas. Tai yra slaptas mūsų kursiokų kalėdinių vakarėlių kodas. Prasidėjo pirmame kurse, tęsiasi iki šiol. Kiekvienais metais galite pradėti savo tradicijas.

-          Sausainiai Kalėdų seneliui. Aš atsimenu, kai buvau gavusi mikserį, kur pingvino kojos plakė grietinėlę. Su vaikais pastaruosius metus, kiek jie jau suvokia, padedam seneliui sausainių ir pieno. O aukščiausiasis tas jaudulys, kai JIS ateina… Aš išgyvenu visą savo vaikystę ir visą dovanojimo džiaugsmą.

-          Viena diena prie teliko (gali būti dvi). Aš jau dabar laukiu – antrą Kalėdų dieną būsiu su pižama namuose ant sofos. Visus metus laukiu šitos prabangos. Kaip ir šampano taurės Kalėdų rytą.

P. S. Paskutinis ir ne paskutinis – aš privalau vaišinti, čia nerašyta tiesa. Jei to negausiu, tai Kalėdos truputį ne tokios.  Šiais metais Kūčios bus pas sesę su geriausiom silkėm, aguonom ir grybais, o Kalėdos – pas mane su gražiausiais kalakutais, žąsim (tikiuosi) žaliausiais briuseliniais kopūstais ir degančiu kalėdiniu pudingu.

O dabar taikiai laukime kartu, šiuo įrašu atidarau Kalėdinių temų gausybių ragą…

O jūs??? Kas yra Jūsų topas??? Pasidalinkite. Trims topų autorėms (gerai ir autoriams, bet gi pati matau kad moteriškoji žmonijos pusė gerokai aktyviau reiškiasi) žadu šeimos kalendorius, kad visus savo ateinančių metų planus ir topus galėtumėt įgyvendinti, tai kokie gi yra jūsų   Kalėdiniai topai ir pagrindiniai ingredientai?

The post Ko iš tikrųjų reikia??? Kalėdos!!! appeared first on Beatos virtuvė.

Mielieji, su šv. Kalėdomis jus visus!!! Ar kepėt kalakutą, ar bent koją? Ar jau visko išragavot nuo šventinio stalo? Ar dovanas išpakavot? Ar Kalėdų senis buvo dosnus?

Kalakutas lieka kalakutu, o va štai kad imbierinius namelius kepėt ir statėt, tai visi žinom. Ar matėt, kas darosi mano FB? Kokių ir kiek ten grožybių?

Aš sakau, kad už pastangas ir puikius rezultatus visada turi būti atlyginta, tai mes čia su Bronele pasitarėme ir nutarėme šiek tiek prie Kalėdų prisidėti.

Absoliutus mano favoritas – Viktoro Ložkin namelis ant vištos kojelės.

Prisipažinsiu, man, kai pirmą kartą bandžiau tą imbierinį namą statyti, tai ne taip jau paprasta buvo suręsti paprastą lietuviškąjį, o čia ant vištos kojos!!! Čia jau aukštoji architektūra ir statybų inžinerija.

Daugiausiai jūsų visų balsų („patinka“) surinko štai šie trys gražuoliai.

Eglės Vosyliūtės visas namelių kvartalas (kitas jos namelis, nufotografuotas atskirai, irgi papuolė tarp didžiausių favoritų).

Jurgos Scerbakovos namelis su kiemeliu ir žmogeliu.

Neringos Bertulienės spalvotas nameliukas.

Taigi, namelio ant vištos kojos architektui ir šiems trims visų numylėtiniams dovanoju po „Kepinių knygą“, kurioje, tikiu, rasite dar ne vieną gerą receptą gardiems kepiniams, o po namelių statybos ir bet kurį tortą ar įmantriausius pyragaičius įveikti bus vienas juokas.

Ir niekaip negalėjau susilaikyti, tai dar įsteigiau 6 papildomus (tebūnie tai paguodos) prizus – dar 6, įvertintiems daugiausiai „Patinka“, padovanosiu po Šeimos kalendorių 2014 metams – juk Kalėėėėdos!

Kalendoriai keliauja:

1. Rūtai Gegužytei

2. Jolitai Rutkauskienei

3. Raimondui Skidzevičiui

4. Daivai

5. Mildai Juškaitei

6. Laurai Stašelienei

Jaukios, šventinės jums antrosios Kalėdų dienos!

The post Gražiausi kalėdiniai imbieriniai nameliai appeared first on Beatos virtuvė.

Ar skaitėte, kiek yra fantastinių, taurių, garbingų, griežtų ir nuostabių pažadų po mano kvietimu viešai pasižadėti? Tikrai galima visus atsispausdinti ir išsitraukti paskaityti, jei pasaulis nusidažo niūriom spalvom – kiek gerų intencijų žmonių galvose ir širdyse.

Kiek daug moterų, kaip ir visada, nori sulieknėti, ir kiek gražių pažadų būti geresne mama, drauge, žmona. Net jei ne viskas pavyks, bet juk kaip gražu, kai jūs, mielos moterys (aš taip pat tarp jūsų), norite būti geresnės kitiems, tiesa? Aš manau, kad tokie geri norai jau yra garantuotas pozityvumo užtaisas.

Tiesa, visoms, kurios planuoja šeimos pagausėjimą ar labai jo laukia, linkiu, kad šis noras išsipildytų su kaupu. Gražu, kai žmonės nepaskendę darbuose, lėkime ir taip tvirtai nori susilaukti vaikų.

O žinote, kai kurios mergelės ir damos kaip kokios burtininkės ar paslaptingos raganaitės tarsi stebuklingas mantras kartojo: būsiu laiminga, laimingesnė. Mielosios, BŪKITE! Tikrai būkite. Nusiteikimas ir tikėjimas yra visko pradžia.

Ir nors žadėjau, kad padovanosiu vieną planuotę, bet tikrai tikrai nebuvo įmanoma išrinkti vieno pažado… Todėl užsibrėžiau padovanoti tris, nors iš tiesų, tai reikėtų apdovanoti kiekvieną.

Aš labai palaikau ir tuos, kurie surašo 20 pažadų, nors gal jau iškart akivaizdu, kad visų nepavyks įgyvendinti, bet ta intencija ir noras būti geresniu, siekti daugiau, norėti labiau, manau, irgi yra geras, svarbus bei sveikintinas dalykas. Juk čia kaip derybos su savimi – niekas nepradeda derėtis nuo žemiausios pozicijos, visi žino klasikinę derybų taisyklę, kad kuo daugiau užsišauksi, tuo daugiau gausi. Tai jei iš visų 20 pažadų ir nepavyks pusės įgyvendinti, tai 10 teigiamų pokyčių ir pasiekimų per metus vis tiek yra nuostabiau nei nuostabu.

Bet tuo pačiu palaikau ir tuos, kurie tvirtai užsibrėžia vieną, bet realų ir labai svarbų dalyką. Tai irgi rodo žmogaus susikaupimą bei pasiryžimą. O kai noro, energijos ir nusiteikimo netrūksta, tai viskas, ką sumanai, tikrai išsipildo.

Vienas pažadas mano FB, manau, įsiminė ne man vienai. Bent jau sprendžiant iš jūsų reakcijos, kurią atspindi komentaro „Patinka“ skaičius. Aš manau, kad tikrai reikia drąsos ir tokio bekompromisio pasiryžimo viešai pasižadėti kažką nuveikti, kur turėsi dėti pastangų ne tik pats, kur neužteks tiesiog nustatyti anksčiau žadintuvą ar kasdien užlipti laiptais vietoj lifto. Tai štai vieną planuotę labai noriu padovanoti Jurgitai Burlingytei-Gasiūnienei. Žinokite, kad jus palaiko ir dabar jau už jus serga tikrai daug žmonių, todėl tikiu, kad jums tikrai tikrai pavyks. O į planuotę gal galėsite rašyti vis naujus išmoktus žodžius? Iš tiesų, labai noriu, kad jums pavyktų, gal net kad visi žodžiai netilptų į planuotę…

Jurgita mano FB rašė: Aš norėčiau savo vaiką autistą išmokinti kalbėti. Toks būtų mano 2014 metų planas. Jam 3 metai ir tikiu, kad mums pavyks.

Dar viena planuotė FB komentatoriui keliaus pas Joną. Jis iš tų, kurie labai konkrečiai ir aiškiai pasižada. Jonai, bus nesunku Jūsų damos paklausti, ar pažadus įgyvendinote. Pažadai labai paprasti, bet tikrai pravers buityje kasdien

Jonas Lukošius rašė: pažadu padėti išplaut indus savo damai:) ir bent du kartus pervaryt su šluota per kambarius:)

Ir trečioji planuotė važiuos pas vieną blogo skaitytoją, kurią taip pat labai noriu palaikyti, nes vienas iš jos pažadų yra labai labai sunkus ir berods niekas daugiau to net nežadėjo – sakyti tiesą. Eglę sveikinu ir už drąsą prisipažinti, nes juk ne kiekvienas ir sau pasakome, kad meluojame, gal net dažnai meluojame ir norėtume to daryti mažiau.

The post Pasižadėjimų TOP’ai – įkvėpimas visiems appeared first on Beatos virtuvė.

Pradėkime gal nuo to, kiek filmų žiūrite per savaitę? Aš – vieną per mėnesį, o kartais net ir tiek ne. Vakarais per TV filmus žiūrim retai. Kino teatre lankausi rečiau nei norėčiau. Apie tai, kad galėčiau vogti ir pūstis filmus ir juos paskui žiūrėti, tai didesnė tikimybė, kad pamėgsiu poledinę žūklę, o ne šitai… Aš iš principo, tiksliau, iš pagarbos kito darbui, niekada nepiratauju. Tiesa, turiu prisipažinti, Downton Abbey buvau gavusi keletą serijų  piratinių, bet nepažiūrėjau, kažkodėl man pasidarė nebeįdomu. Nepretenduoju į pasaulio teisuolės diplomą, bet negaliu ir viskas ir kitiems rekomenduoju rinktis dorus būdus ir remti kiną, o ypač kino teatrus. Ne visus, bet tuos, kuriems tos paramos reikia – labiausiai tuos, kurie yra ne masiniai ir be popkorno. (nesuklyskite tik aš LABAI mėgstu popcorną, kai darome seansus kino namie padarau nerealaus karamelizuoto su trupučiu jūros druskos)

Geri kino teatrai yra gerai, geras kinas yra puiki pramoga. Ir Ritos, mūsų apžvalgininkės, kino recenzijos visada sulaukia palaikymo. Manau, dabar yra labai geras laikas daugiau pasimėgauti kino teatru, taip ir ketinu padaryti. Bet pradžioje leiskite pagirti ir parekomenduoti man pačiai labiausiai patinkančius kino teatrus.

Londone, aišku, toks buvo Lexi: visai šalia namų, mažutis ir nepriklausomas. Iš tiesų jis – beveik socialinė iniciatyva, nes ten dirba savanoriai, o pelnas atitinka Pietų Afrikoje esančiai mokyklai. Argi nenorėtumėt, kad jūsų kinui išleisti pinigai būtų taip panaudojami? Ir aišku, sėdėti patogiose kėdėse su taure gero vyno kartu tik su saujele žiūrovų, o ne su šimtais, visada yra maloniau.

Kitas kino teatras Londone, kurį būtina paminėti, aišku, yra Electric. Jis atsinaujino dar kartą ir, anot Vilmos, mano draugės, dabar jau iš viso prašmatnybių prašmatnybė…

O dabar apie fantastišką kino teatrą Vilniuje, kurį aš aplankiau turbūt paskutinė – Pasaką. Su kruopščiais atrinktais filmais ir geru jausmu, ir dar galimybe, jei norisi, išgerti vyno. Ir jokių saldumynų perkrovos, dviejų litrų talpos gėrimų,(galėtų pvz kokia sulčių ar glotuniųjų kontora atsidaryti kioskelį kokiam kino teatre, mielai pirkčiau) . Su mažom salėm ir patogiom kėdėm. Štai ir puikaus vakaro scenarijus: kompanija, didelė ar maža, filmas ir po to jo aptarimas jei labai jo reikia, vietų aplink tai padaryti tikrai gausiai, nes kino teatras senamiestyje. Beje jis vienintelis, dar yra Skalvija, bet ten labai atsiprašau bet nebuvau šimtmetį, ir aišku visų (čia kalbu apie savo aplinkos žmones) širdies skausmas kino teatras Lietuva, kuris yra kaip koks zombis nei gyvas nei miręs…Tik liudesys. (bet gal kažkada įvyks atgimimas, reikės paklausti Ritos, ji viską žino)

Filmai, kuriuos artimiausiu metu norėčiau pamatyti:

Kaip pavogti žmoną? Nieko negaliu padaryt, esu Giedriaus gerbėja, privalau eiti. Bet jau nebežinau ar spėsiu, nes suprantu, kad jau beveik pasitraukė iš repertuarų, gal išleis DVD kūrėjai???

Secret Life of Walter Mitty – ir vėl nieko negaliu padaryti, mano vyras yra Beno Stilerio gerbėjas, privalau eiti. Žmonės sako – geras filmas.

Redirected:  Vytautas sako – Vytautas žino. Jau daugiau nei du mėnesius Vytauto pakuotė man apie tą filmą kalbėjo. Nieko negaliu padaryti, turiu eiti. Nes visi eina, ir paskui savo FB paskyrose parašo ką galvoja. Aš tai eisiu nes filmas lietuviškas, o kalba daugiausiai angliškai, tai to dar nebuvo gyvenime, tai privalau nueiti, ir žiūrėsiu jį Pasakoje aišku. 

Nežinau, ar pamatysiu Captain Phillips – apie šį filmą pasakojo Vilma, kuri dar atsimena, kaip tikrai buvo įvykusi ši drama. Tik klausimas, ar spėsiu pagauti jį kino teatre? Jei ne, tai manau greitu metu pasirodys itunes vistiek.

Paskutinis naujas filmas, kurį mačiau: Lenktynės – nesitikėjau, bet labai patiko.

O jūs? Kokį filmą turite pamatyti, į kokį kino teatrą einate?

Na, o kalbant apie receptus, tai ar girdėjote, kiek minuso prognozuoja savaitgalį? Kai taip šalta, nieko nėra smagiau už gerą karštą gėrimą.

Štai jums keletas variantų iš blogo repertuaro: karštas sidras

Tikrasis karštas šokoladas

Na ir be abejo karštas vynas.

(Fotonuotraukos iš imdb.com ir obuolys.lt)

The post Kinas kinas kinas ir kino teatras – radau mėgstamiausią appeared first on Beatos virtuvė.

Nors aš ir nulėkiau į Bistro 1 Dublis turbūt tą savaitę, kai tik atsidarė durys, vėliau ten kalėdinėm nuotaikom dalinomės su mergaitėm (Bronė including), tai dabar jau laikas kuo greičiau aprašyti, nes, man rodos, jau visi ten spėjo nueiti.

If there‘s a will, there‘s a way, yra angliškas posakis, kuris laisvai verčiasi taip: jei norėsi, tai ir padarysi. Aš sakau taip: jei turėsi viziją, tai ir bus. Bet jei norėsi visiems patikti ir įtikti, tai nieko gero nebus.

Įsivaizduoju, kad nelabai daug būtų drąsuolių atidaryt restoraną stoties rajone. Aš pro ten pravažiuoju du kartus per dieną –  į loftą ir iš lofto, tai man tos gatvės pažįstamos puikiai. Kai viena varna sukarksėjo, kad Deivydas išeina iš Lauro lapo, tai ką ką ką ką??? – kvarksėjo visos kitos varnos aplinkui – kaip tai išeina, kaip čia taip gali būti? Kas bus?

Tiesa, paskui pati Deivydą mačiau BAF’e, kur jis vaišino gardžiais vieno kąsnio dalykais, tai jis atsakė į tą patį klausimą, kas bus su Lauro lapu: ten virėjai paruošti ir išmokyti, gali patys… Jo vizija Lauro lape buvo puikiai įgyvendinta, o dabar metas naujam etapui, taip?

Aš ilgai dairiausi, tai kur? Tai kur? Kol socialiniuose tinkluose pagavau atidarymo sambrūzdį ir galų gale cekavumas buvo patenkintas: pamačiau, kur gi jis įsikūrė, tas Bistro 1 Dublis. Visą savaitę galvojau ir buvau rimtai įkvėpta tokio netradicinio pasirinkimo – ten, kur truputį off the beaten track, tai yra kur ponai ir ponios nevaikšto. Bet taip sinkopiuojant ir reikia varyti, įgyvendinti savo viziją.

Tai visiems įdomu, kas ten buvo anksčiau ir kaip viskas buvo? Kadangi aš esu ilgos nosies smalsi moteris, tai viską išsiklausinėjau, kaip ten nuklydo vienas geriausių LT šefų…

Jis visada norėjo tam rajone, va taip. Taip ir reikia – atnaujinti tokius pamirštus rajonus. Prieš tai ten buvo pigaus alaus vieta prie stoties… Suprantu, kad Deivydas atkakliai vaikščiojo ir gražiai kalbėjo, kol vyresnio amžiaus savininkė pasidavė… IR užleido patalpas.

Dabar ten nebuvo padarytas standartinis euroremontas. Kūrybingas remontas. Žalios sienos ir medis ant lubų. Nueisite, pamatysite. Tai tiek apie vietą. Bet šiaip juk ten eisite ne į sienas pažiūrėti, ten eisite dėl maisto.

Deivydas man atrodo yra truputį pankuojantis idealistas, toks lietuviškas skandinavas… ir tai jaučiasi bei matosi jo lėkštėje, ten viskas apgalvota, subtilu ir švelnu, jokių  rėkiančių skonių ir bravūros. Jis pats yra ne kartą sakęs, kad nemėgsta aštrumo. Lengva gaminti su dūmais, prieskoniais, daug sviesto ir druskos, tačiau kitas dalykas yra padaryti tokią morkų piurė, kad vienas kąsnelis būtų kaip visa morkų lysvė. Tai va, toks yra Deivydo maistas. Kiekvienas kąsnis – ir mįslė, ir pasivaikščiojimas, ir svajonė.

Kaip dirba šefas, mato visi. Virš jo stalo veidrodis pakreiptas tokiu kampu, kad matytųsi, kur ir kada į gražias lėkštės gula koks padažas, emulsija, trupiniai. Šis veidrodis – tai šefo manifestas „Aš nieko neslepiu“. Galbūt Deividas ten kada nors ir specialias demonstracijas rengs? Aš eičiau.

Restorane buvau du kartus, bet nei karto nemačiau meniu. Manau, kad gal ateityje bus, bet lakoniškas. Aš kol patyriau tasting meniu principo vakarienę. Man taip patinka, nes ir taip aišku, kad šefas už tave pagalvojo, kad viskas derėtų ir patiekalai papildytų vienas kitą. Vieną karta buvau su Tomu, kitą – su savo nuostabiausiu Beatos Virtuvės kolektyvu.

Aš pagalvojau, ar ši vieta yra mano mėgstamiausias restoranas Vilniuje? Tikrai taip, bet smagiausia yra turėti daug mėgstamiausių vietų skirtingom progom ir nuotaikom.

Girdėjau, kad visą gruodį buvo sunku patekti. Net neabejoju, kad sunku ten įsibrauti ir dabar. Geriausia, manau, ten eiti surinkus ne mažiau nei dešimties žmonių grupę, sėsti prie to didžiojo stalo ir atsiduoti į Deivydo ir jo komandos rankas. Bet su malonumu ir dviese su kuo nors prie to staliuko prie lango pritūpčiau.

Taigi, už drąsą ir už kokybę.

Bistro 1 Dublis rasite Šopeno gatvėje ir Facebook’e.

The post Bistro 1 Dublis – arba pankuojantis Lietuvos skandinavas p. Praspaliauskas ir jo naujas restoranas appeared first on Beatos virtuvė.

Suflė – tai kremas, išmaišytas su kiaušinio baltymais ir iškeptas. Nepaprastai lengvas ir labai įspūdingas desertas. Gerai paruošta suflė, jus pasiekusi dar nesuglebusi, yra tikras malonumas.

Nesibaiminkite, kad šis desertas gali būti kulinarinio diplomo reikalaujantis dalykas. Mano septynerių metų dukra gali jį laisvai pagaminti, nors… per vieną iš kulinarijos mokyklos egzaminų aš pati kaip reikiant drebėjau: ar pavyks jį iškepti kaip reikia, ar vis dėlto ne.

Yra daug suflė supančių taisyklių, bet šis receptas tikrai visiems ranka pasiekiamas ir dėl to ne mažiau ypatingas. Tai – suflė užuomina. Kitaip tariant, ištirpdytas šokoladas, permaišytas su brendyje išmirkytomis slyvomis ir pastiprintas aitriaisiais pipirais, kad išjudintų visus jūsų skonio receptorius. Tegul svečiai, kurie bus vaišinami, negalvoja, kad jie čia pamiegoti susirinko.

Aš naudojau Beatos virtuvės juodąjį tikrąjį šokoladą ir riešutinį, bet galima ir vieną rūšį pasirinkti. Vien tik su juoduoju šokoladu bus… hmm, na labiau į suaugusius orientuota ir to juodo šokolado kartumo mėgėjus, o vien tik su riešutiniu skonis bus švelnesnis.

Taigi, receptas – čia. Išmėginkite dar prieš Valentino dieną, o per ją – būtinai pakartosite. O gal šis desertas jus įkvėps visai kitiems dalykams. Štai, pavyzdžiui, viena mano jaunoji skaitytoja, šokolado užburta, užsimojo piešti, o savo piešiniu pasidalino su manimi.

The post Kai yra proga, arba kai ją susikuri pats – suflė užuomina appeared first on Beatos virtuvė.

Žinote, būna tokių dainų ar melodijų, kurios iš karto nuteikia linksmai. Na nekalbu apie du gaidelius, ar ančiukų šokį ir net ne apie makareną. Man tokia daina yra He’s Shaun the sheep .. He’s Shaun the sheep… Aviukas Šonas vienintelis iš visų trumpametražių animacinių filmukų herojų, per visus metus atlaikė stiprią konkurencinę kovą… ir vienintelis išstovėjo gerus penkis metus favoritų tope… Jei buvo Teletabių, tada Paslapčių sodo, tada Peppos Pig periodai, tai aviukas Šonas vienodai išlaikė susidomėjimą iki dabar. Ir svarbiausia, šis filmukas yra toks daugiasluoksnis, kad jį žiūri ir dviejų metų anūkas, ir tėvelis, ir senelis.  Tai yra genialus multikas, kuris vienodai aktualus ir įdomus ir dviejų metų piliečiams, ir trisdešimt šešių metų karjeros vyrui. Tai va, aš ir girdėjau aviuko melodiją naujutėlaičiame vaikų restorane… Taip, aš čia lankiausi dvi dienas iš eilės. Pirmą dieną tiesiog užsukau, nes pamačiau, kad atidaryta, tai man, lapei snapei, visada yra labai įdomu savo nosį įkišti. Kartu su manim nosį čia atnešė ir mano Izabelė, kuri buvo tiesiog sužavėta ir tik išėjus pradėjo zyzti taip, kaip tik septynmečiai temoka, „kada mes čia vėl eisim“??? Kada kada kada kada? Einam dabarrrr….. šiaaaandiiiiieeeennnn MAAAAmmmaaaaa…. Aš mėginau išsisukinėti prikurdama nebūtų istorijų – kad eisim kitą dieną, nes  a) restoranas nedirba b) kad neturi maisto. Jurgis tada argumentavo, kad kas čia per restoranas, jei neturi maisto, o Izabelė dar pridėjo, „jei aš atsidaryčiau ir būčiau restoranas, tai turėčiau maisto iš karto“. Nepadėjo net mano įkalbinėjimai namų darbams… Cha, naivuolė… Ir mes jau antrą restorano atidarymo dieną atėjom čia vakarienės.

Nuo ko pradėti??? Gal nuo to, kad restorano atidarymui buvo ruošiamasi metus, (bent jau taip sakė šeimininkė ir savininkė Laura, su kuria susipažinau). Kitas dalykas yra tas, kad dabar yra visai nemenkas būrys vaikų Vilniuje ir aplink jį, darželiai nesutalpina norinčiųjų, ir pilna pridygo vaikiškų rūbelių ir aksesuarų parduotuvių ir verslų… Be juokų – vaikai šiais laikais yra dievai. Maži madingai papuošti ir išrankūs dievai, kurie įprasmina ir keičia suaugusiųjų gyvenimus, kurie jiems lenkiasi ir kloja pliušinius kilimus po kojomis.

Kukumuku sako, kad bus teatras – restoranas. Čia dirbs aktoriai ir vaikus linksmins, ir edukuos, ir ant blakstienų stovės. Maistas bus ir yra maksimaliai sveikas, ir net ir daržovių košės kūdikiui čia bus (YRA). Aš tiesiog aikčiojau kiekvienam žingsnyje, na nesu statybos rangovė anei Senukų užpirkimo skyriaus vedėja… net ne Birutė Lavickienė, kuri daug metų kuria laidas apie interjerą. Bet akivaizdu, kad čia įdėta daug daug darbo ir daug pagal specialius užsakymus darytų dalykų, o ne nupirktų iš Ikėjos… Tiesa, mačiau ir Ikėjos staliukų, bet tai dar geriau.

Vaikams skirtos nišos žaidimams, viskas nauja, blizga, šviesu… mielos padavėjos, visos gražios kaip lėlės, maloniausio žydrumo marškinėliais… erdvu ir šviesu. O apačioje, žinote, kas apačioje? Mielos mamos, jei jūsų vaikai tokie kaip mano, truputį augesni, tai jūs ateinate ir tiesiog sėdite, dirbate, rašote, svajojate… (kalbatės telefonu, jei dar yra reikalų)… .nes jūsų vaikai dūksta su fėja apačioje rūsyje esančiuose žaislų kambariuose… ten ir sūpynės… ir fėja…

Aš tokios vietos nemačiau niekur. Mačiau kavinę-skalbyklą Islandijoje, Reikjavike, kurioje buvo daug mamų su vaikais, bet čia jums ne Islandija, čia Lietuva, kur viskas, jei daroma, daroma plačiai užsimojus ir sudėjus daug pinigų – jei darai, daryk gerai. Aš tokio vaikams skirto restorano nemačiau niekur. Ir visų kitų vietų mėginimas turėti vaikų kampą nublanksta… Akivaizdu, kad restoranas atsisukęs visu veidu į modernius šiuolaikinius tėvus, visas yummy mummies…(čia „skani mamytė“ verčiasi, apie šitą reiškinį gal pakalbėsime kada nors kitą kartą).  Jokių jums ten nuolat rodančių filmukus telikų, (šiuolaikiniai tėvai supranta TV žalą ir naudą ir jį riboja, bent jau prie svetimų akių), žaislai turi būti lavinantys ir ekologiški, taip ir Kukumuku – žaislai mediniai ir stilingai žavūs… ir dar tas Lego kambarys…

Aha gerai, tai visi žaidimai į šoną… čia vis tiek ne žaidimų kambarys, o restoranas… Oi čia viskas yra LABAI IMPRESIVE. Aš nemačiau niekur daugiau tiek dėmesio detalėms. Visų pirma, kai atsisėdi ant naujo minkšto kampo, atkeliauja dėžutė, dėžutėje – į gražią knygelę įrištas meniu, mini pieštukai pastelinių spalvų, medinis yo–yo (jei mokate žaisti, jėga, tik kaimynui stiklinės nenumuškite nuo stalo).

O stiklinėms atskiras pagyrimas – jos, stiklinės, ir akivaizdžiai brangios ir spalvotos, ir stalo vandens yra. Meniu patiuninguotas vaikiškas, bet jokiu būdu nebanalus ir neprikaišiotas keptų bulvyčių ir picų su besišypsančiais veideliais ar mašinyčių formos makaronų. Viskas čia yra ot kutiur. Perskaitėm meniu, kuriame ir vištienos sultinys, ir kitokios sriubos, ir kukuliukai, ir žuvies filė kepta brangioje kepsninėje, ir lašišos kepsnys. Oi, aš net pasimečiau, nieko neatsimenu iš to visai nemenko meniu… bet mano gurmanai tai aišku ilgai negalvojo, ėmė mėsainį. Aš tuo tarpu iš tėveliams skirto meniu ėmiau burokėlius su ožkos sūriu ir geltonų slyvų padažu.

Trumpai dar būtinai turiu paminėti atnešamų duonelių ir vietoje keptų traškučių gražumą. Taip taip taip, mažulyčiai brioche ir ruginė duona, ir traškučiai bulvių akivaizdžiai naminiai ir sviesto rutuliukai. Dėl sviesto, tai tik patarimas labiau taupyti ir mažiau jo nešti, nes mes gal tik dešimt proc. paėmėm. Bet aišku, pirmos dienos, dosnumas didžiulis… Lygiai taip pat jis pasireiškė ir mano burokėlių ir ožkos sūrio lėkštėj, kuri buvo elegantiška ir graži, ir būtų visai vietoje ir kuriame nors mandresnių Vilniaus restoranų, bet jau to ožkos sūrio net ir man, didelei mėgėjai ir abžorai, jo buvo per daug…

Mėsainis – 22 litai, bet tikrai puikus, naminė bandelė (arba jei ne šioj virtuvėj, tai tikrai pagal užsakymą specialiai kepta, nes tikrai ne plastmasinė mėsaininė), mėsainis pats drūtas ir stambaus malimo, ir nors iki galo iškepęs, bet sultingas ir pilnas gero jautienos skonio. Vaikai, hmmmm, surijo, galiu pasakyti. Ir, aišku, šlovė ir aplodismentai – naminis jogurtinis padažas prie vietoje keptų bulvyčių.

Valgėm mes trise, gėrėm vandenį gazuotą, dar desertui po vieną mini sausainuką, vienas ežiukas, kitas gal voverė, ir vieną espreso – sąskaita buvo arti gal 80 Lt, bet aš išsirinkau prabangų gazuotą vandenį. Vyno nėra ir nebus. Gal ir gerai? Juk vaikams restoranas… nes kitaip gali dar ir visai ne vaikai pradėti ten eiti. Deja, į atidarymo oficialią šventę negalėjau nueiti, nes buvau užimta, bet tikrai už restoraną ir jo įgyvendinimą šeimininkei Laurai ir jos bendraminčiams spaudžiu ranką. Tikrai tikrai eisiu ir ne kartą.
Manau restoranui klientų tikrai netrūks, ir rekomenduočiau staliukus rezervuoti.

Restoanas KukuMuku, Vokiečių gatvė 6, Vilnius.

The post Naujas restoranas tik vaikams! appeared first on Beatos virtuvė.

Kaip išsirinkome, kad norime važiuot į Dubajų? Šiaip, aišku, atostogų, trumpesnių ar ilgesnių, vietas renkiesi: pagal poreikius, svajones ir norus, pagal asmeninį santykį ir patogumą. Dubajun nusprendėm nuvažiuoti a) nes buvo geros kainos bilietai vaikų atostogų metu, b) ten gyvena draugė c) ten šilta.

Tiesą sakant, man tos šilumos pritrūko mažiausiai, lyginant su visomis prieš tai buvusiomis žiemomis. Todėl, kad šaltas ir saulėtas sausis padarė savo – visai nenusmukdė nuotaikos, o kaip tik ją pakėlė. Tad man ši žiema neįtikinamai trumpa. Bet vis tiek, negi skųsies vasario mėnesį saulėje pasibuvęs?

Bilietus pirkome keturis, nes planas buvo visiems kartu važiuot ir tiesiog šeimyniškai padūkt. Bet prisiminėm, kad vaikai dar visai neseniai buvo nugabenti į Disneylandą. Pasitarėm ir nusprendėm, kad jiems pabūti šešias naktis atskirai nebus didelė skriauda. Juolab, kad jų rūpybą padalinom, o ne užkrovėm vienam šaltiniui. Ir ką, tai buvo mūsų pirmos toookios ilgos atostogos dviese.

Kad kelionė būtų tikras suaugusių pabuvimas, dar pasisekė, kad į Dubajų pasišovė atvykti ir draugė Vilma iš Londono, o mus labai svetingai priėmė Dubajuje jau gerai kojas apšilusi draugė Odeta.

Kaip pasiruošėm? Ogi niekaip, kai draugai gyvena, tai ką ten ruoštis. Be to, aš esu iš tingiųjų grupės, kas liečia atostogas, man patinka tiesiog chilint, aš prisilakstau ir visokių emocijų ir išgyvenimų prisirenku ir šiaip kasdieniame gyvenime. Tad aš važiavau be jokio lankytinų objektų sąrašo ar kokio nors kito sąrašo ir sukurto streso. Žinojau tai: a) noriu pabūt tiesiog be triukšmo su Tomu ir b) noriu pabūt su draugėm. Taigi, nieko nepasiruošiau, tik pasirūpinau viešbučiais ir vizomis.

Tiesą sakant, kaip tikra cowboy pati browsinau iki išprotėjimo webą ir ieškojau, kas ir kur. Pasakysiu taip, gal geriau net nepradėkite, o atiduokite šitą dalyką profesionalams arba tiems, kurie jau buvo. Dubajus yra viešbučių raizgalynė, ir jis pats yra miestas be centro, ir ten viskas keičiasi kas tris mėnesius, va žiū ir naujas pastatas… štai ir naujas kelias, o va čia naujas tvenkinukas sutyvuliavo.

Be to ir vizų reikia, o jas geriausia daryt sukeliant sau kaip įmanoma mažiau galvos skausmo. Man viskuo pasirūpino kelionių agentūra Glotera, kurios paslaugomis naudojuos nuo amžių amžinųjų, kai dar pradėjau pas Tomą skraidyt gūdžiais du tūkstančiai antraisiais. Tada dar skraidė FlyLal’as, ir lėktuvai kartais skrisdavo su dešimčia keleivių, o kainuodavo „pigus“ bilietas 1300 Lt .

Viską man patarė ir rekomendavo, ir vizą gavau elektroninę, kurią atsispausdinau ir parodžiau išvaizdžiam arabiško grožio vyrukui prie pasų kontrolės į Dubajų. Kuris buvo malonus ir palinkėjo, „Have a nice stay“. Mano sutuoktiniui iš viso nieko nereikėjo daryt, anei jokių vizų ruoštis.

Taigi tikrai žinote, kad Dubajus yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kurių vienas iš emyratų irgi yra Dubajus. Ir jūs jau galvojate, kad, ai, bepigu tiems arabams, naftą pumpuoja, auksu grindis kloja, ot vat ir ne.

Nėra Dubajuje naftos, o jei yra, tai tiek, kiek ir pas mus. Taip, jos yra šalia esančiame Abu Dabyje. Bet va Abu Dabis ir Dubajus, tai kaip Jonava ir Vilnius. Na bent jau taip negražiai kalba apie Abu Dabį vietiniai. Viskas ten ok, bet aišku, tikroji gražuolė princesė yra Dubajus. Tai va, be naftos jie, tačiau pirmi įžvelgė galimybę, kad leiskime čia visiems ateit prekiaut ir mokesčių nemokėt. O paskui tai jau kai pasipylė tai pratrūko. Dubajus unikalus, be abejonės, nes ten vietinių visiška mažuma, tai yra penkiolika procentų gyventojų, visi kiti atvykėliai. Ir atvykėlių ten reikia tol, kol jie turi darbą ir atlyginimą beigi pajamų, pensijos ir saulės palydų su mėtų arbata senatvėje ten geriau nesitikėti. Tokio dalyko nėra – jei tu atvykėlis. Bet tie, kurie ten suvažiavę, nesiskundžia blogu gyvenimu. Net girdėjau, kad labai greitai priprantama prie blizgaus ir patogaus kondicionieriais vėdinamo gyvenimo, kur yra aplinkui viskas iš Gineso rekordų knygos.Man labai patinka tas Dubajaus veržlumas.

Tikrai taip, nes atsiminkite, kada matėte Dubajų kokiose tarptautinėse žiniose? Aha, tada, kai mažos šalies biudžetas buvo paleistas į orą per Naujuosius metus, (jei turite laisvas dvi minutes pažiūrėkite) arba kaip nepaliečiai valo aukščiausio pasaulyje pastato Burj Khalifa langus. Viskas ten yra didžiausia ir įspūdingiausia, naujausia ir netikėčiausia. Vilma sakė skaičiusi, kad visi pasaulio architektai labiausiai mėgsta dirbti būtent Dubajuje, čia dosnūs biudžetai ir jokių ten suvaržymų…

Parduotuvės tokio dydžio kaip miestas

Šiaip bendrai paėmus, ten viskas nauja, ir yra įsikūrę visi įmanomi pasaulio brandai. Jei yra koks didelis, ar gal ir mažesnis, tai jis būtinai bus Dubajuje.

Nors tikrai girdėjote, kad ten yra ir didžiausi prekybos centrai, aš jokio šopingo neatlikau. Nebuvo anei laiko, anei noro, juolab, kad buvau informuota, jog kainos aukštesnės nei Londone. Ir, dėmesio, mano draugė, gyvenanti Dubajuje, paskutinį kartą apsipirko, spėkite, kur????  – VILNIUJE, va taip. Taip kad nesiskųskime, kad nėra ko Vilniuje pirkti.

Bet sako, kad yra ten tų prekių, jei nori pirkti. Kad yra didžiausias prekybos centras pasaulyje The Dubai Mall. Tai va jis yra labiausiai lankomas pirkinių ir pramogų objektas pasaulyje, pralenkė jau ir Niujorką. Ten, aišku, viskas yra wow, pradedant nuo akvariumo, kur plaukioja didžiausios žuvys beigi ryklys.

mogų objektas pasaulyje, pralenkė jau ir Niujorką. Ten, aišku, viskas yra wow, pradedant nuo akvariumo, kur plaukioja didžiausios žuvys beigi ryklys.

Mes ten nepraleidom daug laiko, bet pamatėm šokančius fontanus ir, aišku, paspoksojom į aukščiausią pasaulio pastatą, kuris, na kaip čia pasakius, tiesiog įspūdingas… ir mistiškas.

Ką veikėm?

Na tai va, apžiūrėjom keletą objektų, paplaukiojom su valtele po visai neseniai dar dykuma buvusią Dubai Mariną, trumpam nuplaukėm į žmogaus padarytą salą Palm Jumeirą pažiūrėt. O šiaip, tai skaniai valgėm.

Alkoholis ir tabakas

Ten yra visko ir daug.  Tačiau alkoholio nėra. Jo gausite, jei esate viešbutyje, bet jei šiaip restoranas ne viešbuty, tai alkoholio jame nėra,  ir tai super nerealu. Man labai patiko šitoks gyvenimo būdas.

Tai va, kai negeriama – gerai, bet kitas dalykas, kuris labai įstrigo – tai rūkymas. Ok, šiša, ar kaip ten vadinasi tos lempos su triūbom, dar nieko. Bet cigaretė ir cigarai… Oh oh oh, pats geriausias draudimas ever yra rūkymo draudimas. Aš jau buvau pamiršus, ką reiškia smirdėti per kilometrą rūkalais po vakaro… oi oi oi, na bet nieko, iškenčiama. Tai rūkaliai matyt į Dubajų gali važiuot dar ir dėl galimybės parūkyt patalpose )

Dienelė dykumoj.

Tomas, aišku, nepraleido progos pasidomėti, ar ten nuomoja motociklus. Aišku, kad nuomoja, jei jau Dubajuj  nenuomotų, tai kur kitur būtų galima to tikėtis?

Tai paėmėm, tiksliau, paėmė jis Harley Davidson vienai parai. Ir kaip tikri kaubojai irgi hipiai, be jokios navigacijos ir nieko išvažiavom. Tai tikrai labai gaila, kad tos navigacijos nebuvo. Bet nieko, vis tiek už miesto išvažiavom. Va štai taip atrodo dykuma, vienoje vietoje, va ir nusibaigusio kupranugario kaulus radom…

Dar nuvažiavom į Abu Dabį. Kuris skiriasi tik tuo, kad kažkaip mažiau blizgus ir didžiulis.

Pakeliui užsukom į F1 ten kokią tai trasą, kur lenktynės vyksta. Tada norėjom į žinomą mečetę, bet neradom kelio į ją. Tada davėmės keliais aplinkui, net buvom pataikę į tik sunkvežimiams skirtą greitkelį (va štai kur gera idėja, ane?) ir šiaip ne taip nuvažiavom į dykumoje esantį viešbutį Bab al Shams.

Kur užkandom  ir išgėrėm saldaus gėrimo, beigi pasigrožėjom saulėlydžiu smėlynuose. Tada parbirbėm atgal.

Tai va tokios va visokios buvo tos trumpos atostogos Dubajuje, kuris atrodo kažkaip visai arti ir visai savas. Kadangi Vilma parašė gidą apie Savą Londoną, tai, manau, Odeta puikiai galėtų parašyt gidą „Savas Dubajus“. Tik bėda, kad turi rimtą ir atsakingą darbą ir laiko nerastų, o jei rastų, tai tame Dubajuje taip viskas keičiasi greitai, kad reikėtų knygą spausdinti kaip segtuvą, kurį kas šešis mėnesius galėtum papildyti.

Jau girdėjote, kad Dubajuje vyks Pasaulinė paroda Expo 2020? Iki tol Dubajus žada ne tik papildomų oro uostų, bet ir dar 800 viešbučių pastatyti. Manau, turėsime dar progų ten apsilankyti.

Taigi, pabaigiant leiskite iššifruoti pavadinimą – Dubajuje viskas taip pat: prekių ženklai, vardai, visi kapitalizmo ir gero gyvenimo atributai, kuriuos matėte naujuose ir blizgiuose pasaulio miestuose. Ir viskas kitaip, nes ten taip viskas greitai kūrėsi ir tiek mažai to vietinio skonio, kad viskas atrodo šiek tiek kaip iš filmo, ar tiesiog va taip imta ir sudėta, tas toks sielos trūkumas jaučiasi, bet jis visai nedaro šios vietos blogesne už kitas. Aplankyti tikrai verta, tik pinigų daug pasiimti reikia.

The post Dubajuje viskas taip pat ir kitaip appeared first on Beatos virtuvė.

Vakar išvijus žiemą ir iki soties prisivalgius, šiandien pats laikas pradėt galvoti, o ką valgysim pavasarį… Vienaip ar kitaip – juk prasideda Gavėnia ir šiaip pavasarį norisi būti aktyvesniems ir gražesniems. Beje, ar jūs pastebėjot, kaip su amžiumi keičiasi mūsų požiūris į maistą?? Vaikystėje tiesiog norim malonumų – su didžiausiu atkaklumu kaulijam centų ledams ir su didžiausia palaima juos sulaižome. Paauglystėje maistas tampa vos ne didžiausiu priešu – norisi, bet ir negalima, nes kūno formos dar netokios tobulos, kokias piešia dažnos moteriškos būtybės fantazijos… Gimę vaikai vėl pakoreguoja mūsų santykį su maistu – staiga puolam skaityti produktų etiketes ir pas močiutę darže auginti kopūstus. O kas būna paskui? Kokioj stadijoje jūs esate dabar??

Man maistas visada buvo ir bus bendravimo džiaugsmas, ir namų jaukumas, ir kūryba. Bet vis dažniau maistą pradedu vertinti ir kaip pagrindinį geros savijautos kurą. Vos ne kiekvieną dieną susidūriu su skirtingom teorijom, ką reikia valgyti, kad jaustumeis sveikas, gyvas, energingas, trykštum entuziazmu, o  vakare norėtum ne tik ramiai pagulėt prie teliko…

Aš savo atsakyma jau suradau, ir jis būtų – subalansuota mityba. Turiu draugų, kurie net kreipėsi pas specialistus, kad sudarytų jiems specialius pilnavertės mitybos meniu ir jie tikina, kad efektas stulbinantis. O mane įkvepia mano mėgstamas mitybos specialistas Rimantas Stukas.

Visada kartoju, kad aš ir mano šeima galėtumėm valgyti mažiau miltų ir daugiau daržovių (tiesa, Lietuvoje žiemą su jomis nėra taip paprasta), ir mėsą liesesnę vartoti nei kiaulieną (radau puikų jautienos tiekėją, tuo labai džiaugiuos, tuoj ir jus išmokysiu namie pasigaminti mano mėgstamiausius steikus).

Bet didžiausias galvos skausmas gyvenant LT yra – kaip suvartoti reikiamą kiekį žuvies. Ir ne bet kokios, ne mūsų ežeruose pagautos, o jūrinės tikros žuvies, nes tik ji pilna mūsų imunitetui, smegenims, širdžiai ir dar visam kam reikalingų Omega-3 rūgščių.

Nežinau, kodėl, bet nors gyvename prie jūros, mes, lietuviai, mažai valgome žuvies, o pagal visas rekomendacijas reikėtų žuvį ant savo stalo pakviesti bent porą kartų per savaitę. Ir aš pati prisipažinsiu senokai kokį žuvies receptą buvau į savo blogą beįkėlus. O kai rudenį iš Rusnės rodėmė nuostabią laidą skirtą žuvies patiekalams tai irgi  labai didelio palaikymo iš žiūrovų nesulaukėm… Taip gaunasi –  žuvis Lietuvoje našlaitės vietoje?… O gal čia tik man taip atrodo?

Mano pažintis su gydytoja Asta Gališanskytė, kuri dirba su norvegiškais žuvų taukais „Möller’s“,  tą tik patvirtino – lietuviai tikrai tragiškai mažai valgo žuvies, neretas įsivaizduoja, kad žuvį atstoja krabų lazdelės… Vat ji man ir pasiūlė: gal pabandom jūrinės žuvies trūkumą kompensuoti kiek kitaip, gal sukuriam skanių receptų su žuvų taukais?!… Aš, aišku, tik išgirdus šį pasiūlymą vos nenugriūvau nuo kėdės, bet paskui pasižvalgius interneto platybėse, pati paeksperimentavusi virtuvėje, supratau, kad su citrinų skonio  „Möller’s“ žuvų taukais tikrai galima nuveikti įdomių ir naudingų dalykų.

Tikrai nesiūlau kepti ant jų blynų! Bet o kas jei citrinų skonio žuvies tauko aš vietoj alyvuogių aliejaus ant brusketos???aaaaa???? Kaip manote???

Kadangi iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodė na, tokia pakankamai  crazy, tai pasikviečiau ir degustuotojų, kurie nieko neįtarė, kad nebūtų vedamos jokių išankstinių nusistatymų…

Ir ką jūs sau manote?! Mūsų gražuolės Vesta ir Marija suvalgė, nieko neįtarė ir dar pagyrė. Tik paskui aš viską joms papasakojau…

Dabar pasakoju ir jums - brusketa su žuvų taukais laukia jūsų štai čia.

O kaip dažnai jūs ruošiate žuvį savo šeimai? Ar turite savo firminį žuvies patiekalą?? Ar lengva vaikams įsiūlyti žuvį? O žuvų taukų? Ar rūpinatės, kaip kompensuoti žuvies trūkumą savo mityboje?? Lauksiu jūsų atsakymų ir dviems įdomiausiems dovanosiu „Möller’s“ žuvų taukų.

The post Pilnavertė mityba ir vienas triukas su žuvų taukais appeared first on Beatos virtuvė.

Vilniaus knygų mugėje net dvi moksleivės iš manęs ėmė interviu. Vienas jų užduotų klausimų buvo – ką labiau mėgstate: kavą ar arbatą? Geras klausimas. Ir dar labai seniai girdėtas klausimas… Mano vaikystės namai man neatsiejami nuo stiprios kavos, verdamos mažame turkiškame prikaistuvyje, kvapo. Nereikia nė sakyti, kad abu mano tėvai buvo tikri kavos gerėjai. Ir aš mėgstu kavą, ypač pirmoje dienos pusėje, nes ji suteikia energijos ir padeda susikaupti naujai darbų kupinai dienai.

Ryte man tikrai ne paskutinėje vietoje yra puodelis, iš kurio geriu kavą. Turiu savo mėgstamiausius, iš kurių man gerti kavą visada yra maloniau. O jau greit turėsiu du ypatinguosius puodelius, kurie su manim kalbėsis ir mane nuo pat ryto įkvėps plačiau šypsotis, daugiau nuveikti ir šiaip geresnę dieną nugyventi…

Šie puodeliai  gimė bendradarbiaujant su Jacobs kavos komanda. Tik išgirdusi jų pasiūlymą suvokiau, kiek daug gerų žinių bei įkvėpimo galėsiu nusiųst kaip kokią telegramą tiems, kurie iš mano puodelių gers kavą.

Aš, kaip žinia, mėgstu kūrybiškumą išlaisvinančius dalykus ir idėjų trūkumu nesiskundžiu, tad mano galvoje iškart susidėliojo puodelių vizijos ir žinutės, kurias norėčiau šiais puodeliais nusiųsti jums… Galvojau taip: vienas puodelis tegul būna dedikuotas gyvenimui namie. Juk taip gera svajoti namie… Ir kiek gerų minčių mes surandam ir atrandam namie.

Juk nesukaupęs savęs namie, negalėsi savęs paskui dalinti visam pasauliui ir mėgautis tuo, kas vyksta aplink tave. Tegul būna šis puodelis skirtas tiems tingiems rytams ar popietėms namuose, kai tiesiog leidžiame sau ramiai papusryčiauti, atsiversti mėgstamą knygą ar pasvajoti prie skanios kavos puodelio…

O kitas puodelis tegul būna skirtas aktyviajai mūsų gyvenimo daliai, kai lekiam, skubam, patiriame daugybę dalykų, sutinkam žmonių – pažįstamų ir naujų, nuveikiam daug darbų, todėl čia mano herojė skrieja su paspirtuku ir sako mano mėgstamą frazę „Jei ne tu, tai kas? Jei ne dabar, tai kada???“

Prisipažinsiu, aš tiesiog įsimylėjau savo puodelius… Ir su nekantrumu laukiu, kokie jie bus realybėje. Smagu, kad kartu su manimi puodelius kūrė ir Marijonas Mikutavičius, ir Jurga Lago (visą informaciją apie šį Jacobs projektą, galite sužinoti štai čia).

Čia surasite ir klipą, kuriame man teko garbė nusifilmuoti. Jį režisavo labai labai malonus, protingas ir mielas, ir talentingas, ir žinomas režisierius Ignas Miškinis, o filmavo vienas geriausių operatorių – Feliksas (kuris, beje, ir ReDirected filmavo).

Tai aš aišku pasimėgavau filmavimu lyg kokia kino aktorė (ha ha ha nes tikrai ten visko buvau labai daug – ir žmonių aikštelėje, ir didžiulio pasiruošimo, ir didžiulio sujudimo ir net statistų gatvėje…)

Ir atsimenate FB buvau įdėjusi foto, kur mes visos su mano draugėm ir kolegėm gražios prie stalo kavą geriam, tai čia iš to filmavimo ir buvo…

The post Istorija, kaip puodeliai virto telegramomis, kurios netrukus pasieks ir jus appeared first on Beatos virtuvė.

Vienas iš egzaminų, kurį teko man laikyti Leith kulinarijos mokykloje Londone, buvo steak‘o, lietuviškai gi būtų jautienos didkepsnio, kepimas. Tai aš niekada gyvenime nepamiršiu tos traumos, kai maniškis buvo blue vietoj medium rare. (Blue yra beveik žalias, o medium rare mano mėgstamiausias, vidutiniškai iškepęs). Tai buvo baisuva. Tikrai sudėtinga užduotis, nes nervai tai tikrai nelaiko, o kai kepi jautienos didkepsnį, tai laikas čia yra lygiai toks pats svarbus kaip kosminės raketos paleidimas į orbitą… Na gerai, gerai gal ir ne taip baisiai, bet panašiai…

Mano nuostabioji Leiths kulinarijos biblija sako, kad jautienos didkepsnio iškepimas klasikifuojamas taip: blue (beveik neiškepę – žalias), rare (mažai iškepęs), medium rare (vidutiniškai neiškepęs) ir medium steak (vidutiniškai iškepęs)

Kaip matote, visai iškepusio net nėra, nes tai reiškia, kad čia jau nebe steak‘as… Tačiau aš jums šįkart norėčiau pristatyti savo gradaciją, kuri yra viena – medium rare, tai yra mažai iškepęs, nes tas, kuris jau daugiau iškepęs man yra perkepęs. Nors buvo laikas, kai man patiko tik welldone (gerai iškepta mėsa)…. Net drovu prisiminti, bet nesigėdysiu prisipažinti, kad ne visada mokėjau tinkamai gerą mėsą įvertinti. Ir dabar vis dar esu tame kelyje.

Vis dėlto geras jautienos didkepsnis yra vertas nuodėmės ir didesnio lito… Kažkada žodžio meistrė Kristina Sabaliauskaitė labai jau jausmingai apie šį valgymo žanrą atsiliepė.

Taigi kokios yra to stebuklingo jautienos didkepsnio stebuklingos kepimo taisyklės? Atsiminkite tik vieną taisyklę –  mažiau yra daugiau. Mažiau kepimo laiko, labai labai karšta keptuvė, šiek tiek laiko mėsai pailsėti šiltoje orkaitėje ar tiesiog ant stalo, plačiai atidaryti virtuvės langai ir jokių ten marinavimų, tik geriausios kokybės druska ir pipirai.

Iš tiesų čia sugroja tik druska ir juodieji pipirai. Na dar sviesto galite mestėlėti ir viskas. Aš savo steiko negardinu daugiau niekuo – karamelinį dūmo skonį jam suteikia kepimo būdas ir, aišku, ypač svarbi pačios mėsos kokybė. Taigi, jei jau renkatės pipirus, o jų  būna įvairiausių, tai pipirai turi būti riebūs ir aromatingi. Riebūs savo eteriniais aliejais ir būtinai sumalti tiesiai ant mėsos.. Apie tuos iš anksto sumaltus pipirus, kurie parsiduoda pakeliuose ir primena dulkes nuo kelio, aš geriau patylėsiu, bent jau prie manęs su tokiais prašau nesiartinti ir mano maisto jais negadinti.

Druską aš taip pat renkuosi. Ačiū už dėmesį, bet akmens druska tik agurkų rauginimui tinka, jūros druska yra pati geriausia. Aišku, jos taip pat įvairios būna. Legendinę Maldon mes dar iš Anglijos turime atsivežę, bet kitas dalykas patekęs man į rankas ir jau ne kartą išbandytas yra austriški „Kotanyi“ prieskonių malūnėliai.  Su tuo pačiu malūnėliu – nori pasimali stambesnio pipiro, nori smulkesnio, tas pats galioja ir druskai. Žodžiu, visada šviežia ir patogu. O to ir reikia geram jautienos gabalui – nesugadinti jokiais nereikalingais priedais!

Taigi pradedam mažytį steiko kepimo kursą, fotoreportažą-pamokėlę rasite štai čia.

The post Geros jautienos, druskos ir pipirų stebuklas arba kaip namie išsikepti jautienos didkepsnį appeared first on Beatos virtuvė.

Programuotojai – tai kaip kokios primadonos dabar…, -sako mano vyro brolis Benas, kuris turi kaip ant mielių augančią IT sistemas kuriančia įmonę. Taip sparčiai auga, kad didžiausia problema yra ne ta kaip apstatyti gražiai ofisą, bet iš kur gauti tų programuotojų. Reikia juos medžioti, o jei negali sumedžioti vietiniuose plotuose, turi jų ieškoti toli nuo namų, pvz Indijoje. Va štai taip…

Aš gerai nesuprantu ką daro programuotojai, bet pati, jei ir nesu primadona, bet be kompiuterio neįsivaizduoju savo darbo vietos. Mano darbo vieta ir yra ten, kur yra mano kompiuteris.

Iš viso savo darbo net negaliu pavadinti darbu, tai ne darbas, tai tiesiog mano gyvenimas ir nėra nieko ką norėčiau daryti labiau…

Taigi tą darbą, kurio negaliu pavadinti darbu, skirstau į dvi dalis: stebėti gaminti ir apibendrinti, aprašyti. Tiesa, dar vienas blokas yra susitikimai ir šiaip bendravimas, kuriuos pagal pobūdį galima priskirti prie vieno ar kito priklausomai nuo aplinkybių. Svarbiausias mano darbo įrankis yra mano kompiuteris ir virtuvė. O žinote, kur man rašyti sekasi geriausiai??? LĖKTUVE. Ten aš prirašau tonas, kaip koks automatas varau. Mane įkvepia dangus ir netrikdo… internetas.

Bet aš lygiai taip pat sėkmingai galiu rašyti ir savo lofte ar ant sofos namie, ar ant sėdmaišio prie lango.

Taip pat kartais man patinka užsukti į kokias kavines ar viešas vietas, bet tai retokai pasitaiko. Galiu pasakyti jums vieną – kai atsitrenkiu į sieną ar taip vadinamą kūrybinį bloką, man visada padeda aplinkos pakeitimas. Žinote, aš visas savo knygas parašiau namie, aš praktiškai viską padariau ir toliau darau namų aplinkoje ir tai yra didžiausia mano gyvenimo sėkmė. Nors kiek esu dirbusi ofisuose, man jie lygiai taip pat patinka, tai gal toji sėkmė ir yra viską vertinti iš palankios pusės?

O kokia yra jūsų darbo vieta? Aš pastebėjau ir net neabejoju, kad jau du tuzinai mokslininkų savo tyrimais taip pat spėjo įrodyti, kad darbo vieta atspindi jūsų asmenybę. Taip iš karto atskirsi griežtus asketus programuotojus nuo pašėlusių bei užmaršių žurnalisčių. Bet kaip ten bebūtų visi norime dirbti/būti /svajoti aplinkoje, kuri mūsų netrikdytų, o kaip tik palaikytų.

O kaip atrodo jūsų darbo vieta? Kur jus aplanko geriausias įkvėpimas ir visos mintys nušvinta? Siųskite savo darbo vietos, kokia ji bebūtų – kūrybiška, sterili, įkvepianti, nuobodoka, originali ir visokia kitokia nuotraukas man el. paštu beatai@beatosvirtuve.lt iki balandžio 2 dienos. Visas jas įkelsiu į Beatos virtuvė puslapį Facebook ir tada kviesiu balsuoti iki balandžio 8 dienos. O balandžio 9 skelbsiu prizų laimėtojus!

Beje šįkart prizai bus kaip niekad taiklūs. Ar žinojote, kad ant mūsų darbo stalo bakterijų būna 400 kartų daugiau nei…ant klozeto dangčio ir 100 kartų daugiau nei ant virtuvės stalo!!! Įsivaizduojate???

Apie tai mane informavo mūsų nuolatiniai švaros draugai Probiosanus šįkart sukūrę specialų gerųjų bakterijų valiklį kompiuteriui ir darbo stalui.

Dar Kalėdų proga visos mūsų merginos – ir Bronė, ir Vilma, ir aš, gavom dovanų Probiosanus specialius darbo vietos purškiklius su probiotikais ir tokius minkštus skudurėlius darbo vietai prižiūrėti. Labai patogus išradimas… Jei anksčiau mano kompas visada būdavo lengvai apmusijęs, tai dabar taip malonu jį išsišveisti ir dar draugui ekraną pavalyti. Ir visą stalą, įvertinus aukščiau paminėtą blogųjų bakterijų statistiką, pavalyti atsirado noras begalinis. Bronė net rankinėje tą valiklį nešiojasi ir vis tai vaikų nutepentą telefoną, tai savo akinius pavalo…

Būtinai noriu ir jums tokių Probiosanus valiklių darbo vietai padovanoti. Ir ne tik valiklių, bet ir jiems misiją padedančių vykdyti mikropluošto šluosčių. Visus 5 komplektus. Jums tereikia atsiųsti savo darbo vietos nuotrauką ir sudalyvauti konkurse.

The post Darbo vieta: kas ir kaip appeared first on Beatos virtuvė.

Ar jums patinka Velykos? Taip taip Velykos yra tas pavasario startas. Štai kokių pasisakymų pastarasias diena išgirdau:

Na iki Velykų matyt ir nebus šilumos…

Oi tos Velykos taip vėlai šiais metais…

Tikrai jau taip greitai Velykos?

Lygiai kaip Kalėdos turi savo sodrių ir tikrų spalvų gamą, taip ir Velykos diktuoja savo bent man būtinai geltoną dermę. Ir štai kai neseniai viešėdama Belgijoje užsukau į parduotuvę „Dille en Kamile“ ir nenorėjau iš ten, garbės žodis, nieku gyvu išeiti ir ten norėjau pasilikti gyventi, vis tiek turėjau kažkaip iš ten išsikrapštyti. Nors mano draugės ten ir paliko mane, pačios išėjo ieškoti Brugės kanalų….O aš ten ir likau, toje parduotuvėje sukti galvą kaip man čia ką nors išsirinkti, viskas TAIP gražu ir TAIP reikia. Vis tik turėjau išsirinkti ir išsirinkau keletą dalykų: šviestuvėlius – žvakides vasaros sezonui, asotėlį aliejui, ir Velykų stalui – du geltonus ryškiausius takelius bei medinius pakabukus, kurie papuoš Velykinio stalo šaką.

Taigi mano Velykinis topas toks:

Kiaušiniai. Aš labai mėgstu kiaušinius ir majonezą. Dažyti kiaušinius rimtas biznis, praėjusiais metais etnologė ir marginimo meistrė ir mus ir jus mokė kaip marginti vašku, šiais metais dažysiu kiaušinius naturaliai – kaip? Kitą savaitę viskas bus išklota.

 Žalia žolė (bet ne pelė). Želmenų pirkti galima parduotuvėje, jau turbūt patys nespėsite išdaiginti, bet ant stalo patiesti mažą kilimėlį žalumos reikia – kada gi kitą kartą ji tokia vaiski ir išsiilgta?

Medžių šakos su žaliais lapais – geriausia dekoracija, kaip ir patys kiaušiniai.

Velykiniai kepiniai. Žinoma balta Velykinė duona, kuri praėjusiais metais sulaukė daug pagyrų ir šiais metais būtinai kepsiu tokią, tik galvoju, gal vietoj vienos didelės darysiu mažutes ir kepsiu jas keksiukų formelėje, gal net padarysiu tešlą šiek tiek skystesnę…Ir tiesiog man išeis maži malonūs keksiukai briošiukai.

Atgimimas. Jis prisikėlė ir gyvena tarp mūsų. Atgimkite geriausiomis savo spalvomis, šioms Velykoms.

Tai trumpai anonsuoju ir sakau: Velykoms pasiruošiau gerai, visa ši ir kita savaitė ir bus joms skirta: laukia nerealūs sausainiai, kuriuos galėsite kepti patys dovanom (jei norėsite eilinį syki sėkmigai pasirodyti Vėlykų bobutės ar Dieduko vaidmenyje).

Fantastiškas pyragas turtingas skoniu, tinkamas į kelionę jei velykausite toliau nuo namų.

Dar vienas kepinys – imbierinis citrininis keksas – jei jūsų Velykų svečių bus dvidešimt, ir šiaip geras keksas visada turi vietos namų repertuare.

Super geras kiaulienos vyniotinis su figomis ( aš tokį kepsiu per savąsias).

Keletas vairantų ką daryti su virtais kiaušiniais.

Ir reportažas kaip kiaušinius nusidažyti naturaliais metodais.

Kita savaitę Velykausim iš peeeties! O dabar norėčiau sužinoti, kokios yra jūsų Velykų tradicijos, norai ir topai?

The post Man patinka Velykos appeared first on Beatos virtuvė.

Nebūna gero gyvenimo be kaimynų, bent jau man. Kaimynai yra tikra dovana. Visuomet man su jais sekėsi ir sekasi toliau. Kaimynystė yra įstabus dalykas, kuris kažkur tarp giminystės ir draugystės pasimetęs. Aš manau, kad iš kaimynų galima daug ko išmokti ir kaimynus reikia lepinti. Su nostalgija prisimenu savo Londono kaimynes italę Nancy, iš kurios išmokau virti minestrone ir kuri nuolat vaikams tiekdavo ledus bei kriaušes, ir maltietę Mariją, su kuria vedžiodavome šunis ir kuri paimdavo mūsų paštą bei siuntinius kai mūsų nebūdavo namie.

Dabar irgi turiu nuostabius kaimynus, kurie vaišina pyragais keptais, su kuriais kartu šventes švenčiam ir plepam kieme. Kaip žmonės turi kaimynus, taip ir šalys turi kaimynus ir mes turime visokių jų taip pat. Ir tie mūsų santykiai su kaimynais pasimetę kažkur tarp draugystės ir giminystės. Žinote, mano kepinių knygoje, vienintelis receptas prasmukęs be nuotraukos yra mazurka. Mazurka yra legendinis ir didžiai gerbiamas mūsų kaimynų lenkų Velykų kepinys. Knygoje sudėtas receptas inspiruotas draugės Ievos, kurį pamačius mano improvizacijas juokavo, kad čia ne mazurka o chalturka.

Taigi aš jums dabar ir nesiūlysiu mazurkos, o nuostabiai gardų šventinį kepinį, įkvėptą kaimynystės. Esmė panaši: trapus pagrindas, ant viršaus džiovinti vaisiai ir traškus riešutinis morengas… Tai va šį kepdama jaudinausi, ar pavyks, ar bus toks kokio norėtųsi ir tikrai rezultatas – skonio kupinas ir šokoladinis riešutinis padas, šokoladinę Velykinę Europietišką tradiciją pagerbti, ir maloniai saldus rūgštumas nuo džiovintų abrikosų ir lengvas morengo traškumas… Vieno mažo kąsnio užtenka visam Velykų džiaugsmui užsaldinti.

Kepkite ir jūs, Velykos vertos ypatingų kepinių. Pilno turtingo skonio pyrago, įkvėpto kaiminystės receptas čia.

The post Velykinis pilno turtingo skonio pyragas įkvėptas kaimynystės appeared first on Beatos virtuvė.